Pievos

Lietuva priklauso taiginių miškų zonai, todėl natūralios pievos egzistuoja tik ten, kur gamtos veiksniai (upių potvyniai užliejamose pievose) ar žmonių veikla (šienavimas, ganymas) neleidžia jose užaugti krūmams ir medžiams.

Nedideli lopinėliai žemyninių pievų įsiterpę tarpumiškėse, pasislėpę tarpukalvių, duburių nedirbamose atšlaitėlėse, prisišlieję prie pelkių, ežerų ar šaltinių. Tai didžiulė Parko vertybė! Tik natūraliose pievose pamatysi nuo ankstyvo pavasario iki rudens besikeičiantį spalvų ir atspalvių mozaikiškumą. Viename kvadratiniame metre gali aptikti iki kelių dešimčių augalų rūšių. O kiek čia įvairiaspalvių drugių, bičių, kamanių, vabalų, žiogų bei kitokios gyvasties! Čiulba kiauliukė, drėgnesniame įlomyje džeržgia saugoma paukštė griežlė. Birželio pradžioje paupių atšlaičių pievutėse plazdena tik Žemaitijoje sutinkamas skaidriasparnis drugys – juodasis apolonas. Deja, neganomos, nešienaujamos pievos užauga, šlapios – virsta menkaverčiais vingiorykštynais, builynais, kurie išstumia įvairiaspalvius pievų žolynus.

Šienaujamos pievos

Natūrali pieva

Norint išsaugoti šienaujamas pievas, būtina išlaikyti tradicinį ūkininkavimą. Pagal ES Buveinių direktyvą šienaujamos pievos skirstomos į tokius tipus: rūšių turtingi briedgaurynai (tai rūgščių dirvožemių, sausų, skurdžių pievų lopinėliai šlaitų papėdėse, papelkėse); melvenynai formuojasi drėgnuose, rūgščiuose arba karbonatų turinčiuose dirvožemiuose; gruntinis vanduo jose slūgso negiliai); eutrofiniai aukštieji žolynai (tai daugiausia natūralios pamiškių bendrijos, susiformavusios daug azoto turinčiose drėgno ir puraus dirvožemio augimvietėse; čia augantys augalai lengvai ištveria pavėsį); šienaujamos mezofitų pievos (šiam pievų tipui priskiriamos natūralios, įvairiarūšės, sausesnės ar drėgnesnės, derlingos šienaujamos pievos); miškapievės (tai natūralios pievos ir ganyklos, įsiterpusios į mišką ar net išlikusios jų viduryje su gausia žoline augalija, krūmų ar medžių guotais).

 

Scroll to top