Pelkės

Viena svarbiausių saugomų ir saugotinų ekosistemų. Kalvoto, duburiuoto bei miškingo Žemaitijos nacionalinio parko reljefo dėka čia išliko daug įvairaus dydžio pelkių bei pelkučių.

Grynų, tipiškų vakarinei Žemaitijai, aukštapelkių pavyzdys – Šarnelės pelkė Paparčių telmologiniame draustinyje. Tarpinio tipo bei šarminių žemapelkių Parke daugiausia. Siberijos, Šeirės, Stirbaičių, Lieptų, Velėnijų, Sidabrinė, Paburgio, Juodupio, Briedinė ir kitos pelkės įdomios tuo, kad iš vešlių viksvynų užmirkusiose vietose jos pereina į žemažoles augalų bendrijas bei kimininius plynraisčius. Parko pelkėse botanikai pirmą kartą Lietuvoje rado žvilgantįjį kiminą (Sphagnum subnitens), gyvybingas gegužraibinių – dvilapio purvuolio (Liparis loeselii), pelkinės laksvos (Hammarbya paludosa), nariuotosios ilgalūpės (Coralorchiza trifida), širdinės dviguonės (Listera cordata), dėmėtosios (Dactylorhiza maculata) bei labai retos šalyje eraičininės nendrūnės (Scolochloa festucacea) – populiacijas.

Pelkės labai svarbios paukščių bei kitų gyvūnų, grybų biologinei įvairovei. Jose peri daug retų ir nykstančių paukščių: gervės, didžiosios kuolingos, perkūno oželiai, geltonosios kielės ir kiti. Svarbios bebrų naujai suformuotos pelkės, tvenkinukai, pirmuosius 5-8 metus pasižymintys biologine įvairove.

Parko tarpinės pelkės ir liūnai, žemapelkės su šakotąja ratainyte, šarmingos žemapelkės saugomos kaip svarbios ES buveinės.

Scroll to top