Miškai

Miškai – viena svarbiausių Nacionalinio parko ekosistemų, pasižyminti turtingiausia augalijos, gyvūnijos ir grybijos rūšine įvairove. Miškų išsidėstymas ir būklė didžia dalimi lemia oro, vandenų ir kraštovaizdžio kokybę.

Miškais apaugusi beveik pusė ŽNP teritorijos. Vyrauja eglynai – apie 43%, yra pušynų – 23%, beržynų – 17%, ąžuolynų ir baltalksnynų – po 5%. Yra juodalksnynų, uosynų, drebulynų. Pusė jų natūralūs. Dalis Žemaitijos nacionalinio parko miškų atitinka Europos saugomų miško buveinių reikalavimus. Pateikiame Nacionaliniame parke esančių didžiausių europinės svarbos miško buveinių aprašymus.

Vakarų taiga

Tai natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, dažniausiai augantys maisto medžiagų neturtinguose sausuose ir vidutinio drėgnumo jauriniuose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose. Vakarų taigos medynuose vyrauja eglės, pušys, įsiterpia karpuotųjų beržų ir drebulių, rečiau – kitų rūšių lapuočių medžių. Šiuose medynuose nedaug puskrūmių ir žolinės augalijos rūšių (šilinis viržis, mėlynė, bruknė, vaistinis pataisas, paprastasis kiškiakopūstis, miškinė septynikė) bei gausi samanų danga.
Šio tipo didesnius masyvus sudarančios buveinės aptinkamos Beržoro girininkijos Plokštinės miške (61-63, 69-71 kvartalai).

Plačialapių ir mišrūs miškai
Plačialapių ir mišrūs miškai auga derlingose vidutinio ar laikinai perteklingo drėkinimo, bet neužmirkusiose augimvietėse. Tai dažniausiai ąžuolynai ar liepynai su didele paprastosios eglės, paprastojo klevo, paprastojo uosio, kalninės guobos, kartais juodalksnio priemaiša. Regeneracijos stadijų medynuose auga ir karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, drebulė. Krūmų aukštas menkai ar vidutiniškai išsivystęs, trake gausus paprastasis lazdynas. Žolynui būdinga miškinė našlaitė, miškinė plautė, baltažiedė ir geltonžiedė plukės.
Šios buveinės gausiau susitelkusios Beržoro girininkijos Liepijų miške (37, 38 kvartalai).

Žolių turtingi eglynai
Mišrių miškų medynuose vyrauja eglės, dažnai su gausia plačialapių medžių, ypač ąžuolo, priemaiša. Jie susiformavo reljefo pažemėjimuose, griovose ir šlaituose su lengvos mechaninės sudėties vidutinio drėgnumo ir apydrėgniais velėniniais jauriniais dirvožemiais, kuriuose daugiau humuso. Šioms buveinėms būdingi ryškūs rūšių turtingi krūmų bei žolių ardai. Čia įsikuria daug plačialapių miškams būdingų augalų (europinė pipirlapė, paprastasis blužniapapartis, miškinis lendrūnas, paprastasis lazdynas, skėstalapis papartis, geltonoji žiognagė, paprastoji sprigė, paupinis jonpapartis, nusvirusioji striepsnė, keturlapė vilkauogė, rivino našlaitė, varpotoji juodžolė), taip pat šioms buveinėms būdingi ir spygliuočių miškų elementai.
Šio tipo buveinių gausiau Beržoro girininkijos Liepijų miško pakraščiuose.

Pelkiniai miškai

Tai spygliuočių bei mišrūs miškai, augantys drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio vandens lygis pastoviai aukštas. Vandenyje visuomet labai mažai maisto medžiagų. Medžių ardus sudaro paprastoji eglė, paprastoji pušis, kai kur gana gausu plaukuotųjų beržų, pasitaiko juodalksnių. Žolių ir krūmokšnių arde vyrauja Vaccinium genties augalai (mėlynė, bruknė, vaivoras), pelkiniuose pušynuose bei mišriuose pušų ir beržų miškuose gausu pelkinių gailių, aptinkama aukštapelkėms būdingų augalų. Pelkiniai miškai pasižymi ištisine samanų danga, kurios pagrindiniai komponentai eglynuose yra Girgensono ir pelkinis kiminai, pušynuose ir mišriuose miškuose – Magelano, siauralapis ir smailialapis kiminai. Pelkiniams miškams būdingi aplink medžių kamienus susidarantys neaukšti kauburiai.
Pelkinio eglyno didžiausia buveinė yra Beržoro girininkijos 53 kvartale, o pelkinių pušynų didesnės buveinės išsidėsčiusios Alsėdžių girininkijos Rukundžių ir Dišlių miškuose (18, 20, 24-27 kvartaluose).

Scroll to top