Iš Jono Brežinsko surinktos medžiagos ,, Saulutė ir saulutininkai” ištrauka apie ūkininko pasakojimą

2020-05-08 / Žemaitijos NP

1900 metais vasarą iš vienos nakties Žvirblinėse atsirado paskerstų avių. Kai kas sakė, kad tai vilkai padarę. Tačiau vedu su tėvo nabaštiku nepriduodava: ,, kas kame čia vilką yra matęs? Pabijono šunys išpjovė ir gana.”

Tuomet pas mus šunų nieks nerišdavo – šunys visur bėgiodavo palaidi. Kartais atsirasdavo šunų avipjovių, tai yra tokių, kurie pjaudavo, draskydavo avis.

Buvo grapo eigulys Pabijonas, jis turėjo du didelius šunis, kurie po ganyklas bėgiodavo. Tatai vedum (mudum) su velioniu tėvu ir kilo įtarimas, kad avis išpjovė to eigulio šunys; tuo labiau, kad Pabijonas, kaipo dvaro miškų sargas, su vienu kitu buvo ir susipykinęs.

Tačiau, kai vienur kitur pradėjo atsirasti sudraskytų – suplėšytų kumeliukų, veršių, kai jau čia nebe šunų darbas.  Pradėjo pasakoti, kad kitieji matę vilką bėgant, o kitieji , net su vilku susitikę, ir esą ne vienas, bet du vilkai.

1901 metais, žiemą, per švento Povilo atsivertimą, Platelių dvaro sodne, buvo į medį pakabintas nušautas vilkas, kur ėjo žiūrėti būriai žmonių. Tuomet ir mano tėvas tą vilką matė. Būčiau ir aš matęs, bet neturėjau laiko ir tyčia nevažiavau to vilko žiūrėti. Tačiau vis tiek jaučiau kaip būčiau savo akimis matęs. Ir drąsiai sakau: ,, Netikėjome, o savo akimis paregėjome”.

Visuomenės informavimo specialistė

Dalia Jakštienė

Scroll to top