Daugelis iš mūsų pažįstame gana įprastas didžiąsias zyles, pasigrožime pamatę kiek retesnę mėlynąją arba pilkąją zylę, kurių yra net dvi skirtingos rūšys – paprastoji pilkoji ir šiaurinė pilkoji zylės. Be minėtų Lietuvoje dar gyvena kuoduotosios, juodosios, ūsuotosios, ilgauodegės zylės. Yra užregistruoti keli žydrosios zylės stebėjimo atvejai.
Na, o šį kartą daugiau apie ilgauodegę zylę, kuri pas mus gyvena ištisus metus, bet dėl savo sugebėjimo susilieti su aplinka, laikymosi drėgnuose ar net šlapiuose lapuotynuose su eglių priemaiša, yra sunkiai pastebima. Man ilgauodegė zylė mieliausia iš visų zylių rūšių. Šviesus pūkuotas lyg ilgauodegis kamuoliukas! Labai judri, nenustygstanti vienoje vietoje, todėl ją nupaveiksluoti nėra lengva. Balandžio pradžioje drėgnuose lapuotynuose netoli upelių, šaltinių tarp šakų suka apvalų lizdą su šonine landa. Lizdui sukti naudoja kerpes, samanas, žoles, lanksčias krūmų šakeles. Nors nemažai būname gamtoje, bet ilgauodegės zylės lizdo aptikti Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje dar nėra tekę, nors stebime daug kur įvairiais metų laikais. Literatūroje rašoma, kad lizde sudeda 9-12 baltų su rudais taškais kiaušinių, iš kurių maždaug po dviejų savaičių išsirita jaunikliai. Išveda vieną vadą.
Lengviausia ilgauodeges zyles pastebėti rudens-žiemos-ankstyvo pavasario metu, kol medžiai be lapų. Jos laikosi būreliais su kitomis zylėmis ir aktyviai ieško maisto, apžiūrėdamos medžių šakeles, pumpurus, palaikydamos tarpusavio ryšį savo plonais iš kitų zylių išsiskiriančiais balsais.
Ekologė Marija Jankauskienė
