Šikšnospraniai daug kam yra paslaptingi, nepažįstami, nemėgstami. Bet yra žmonių kurie jais domisi, nori pažinti, stengiasi padėti. Vienas iš jų – Gegrėnuose gyvenantis verslininkas stalius, medžio dirbinių meistras Egidijus Paulauskas.
O istorija tokia… 2014 metais Šaltojo karo muziejuje buvome įrengę tikslinę aukų dėžutę. Visi, kas norėjo prisidėti prie šikšnosparnių buveinių apsaugos, galėjo savanoriškai paaukoti kažkiek pinigėlių. Tais metais per vasaros sezoną šikšnosparniams prikapsėjo 220 litų suma. Juos nusprendėme tikslingai panaudoti, įrengdami staktas su durimis buvusio karinio miestelio nuošaliau esančiame nenaudojamame apleistame pusrūsyje. Šis pusrūsis yra pilnai apipiltas žemėmis, palyginus sausas, bet buvo visiškai atviras. Pažindami gegrėniškį Egidijų Paulauską kaip puikų medžio dirbinių meistrą, gamtos mylėtoją, kreipėmės į jį. Egidijus geranoriškai sutiko mums padėti, atsisakydamas bet kokių pinigų. Atvyko, apsimatavo, pagamino ir įrengė duris nenaudojamam buvusios karinės bazės laikų pusrūsiui Plokštinėje. Šikšnosparniai šią naują žiemojimo vietą pamėgo – 2016 metais čia žiemojo net 46 šiauriniai šikšniai! (G. Sidabrienė).
O į šikšnosparnių apsaugai skirtą labdaros dėžutę Šaltojo karo ekspozicijos vienas kitas lankytojas vis dar įmeta. Nuo 2014 metų iki šių metų spalio mėnesio buvo surinkta 270 eurų. Šį rudenį minėtas lėšas nutarėme skirti kitos šikšnosparnių žiemavietės – pusrūsio durų, kurios buvo sutręšusios, gamybai. Čia istorija kartojosi: kreipėmės į verslininką Egidijų Paulauską, jis pasisiūlė nemokamai apmatuoti, pagaminti, atgabenti ir įstatyti naujas duris su jas laikančiomis medinėmis konstrukcijomis. Taip ir padarė! Dar žada pagaminti specialių inkilų šikšnospranių žiemojimui. Už tai jam esame labai dėkingi!
Suaukotos tikslinės lėšos vėl liko nepanaudotos, dabar iš jų planuojame nupirkti ir įrengti savirašius drėgmės bei temperatūros matuoklius bent dviem šikšnosparnių buveinėms. Turėdami drėgmės bei temperatūros duomenis, galėtume labiau suprasti, kodėl vienoje buveinėje žiemoja tik šiauriniai šikšniai, o kitose dvi, trys ar net keturios šikšnosparnių rūšys. Turėdami tokius duomenis, stengtumėmės pagerinti žiemojimo buveinių sąlygas.
O kas Egidijų paskatino, konkrečiais darbais prisidėti prie šikšnosparnių išsaugojimo? Gimęs ir augęs Jazdauskiškių kaime, ant ryškios kalvos esančioje vaizdingoje dauboje, kurią iki šiol vadina Klevduoba, Egidijus nuo pat vaikystės labai mylėjo gamtą. Augdamas kartu su dar trimis broliais, kaip ir dauguma kaimo vaikų beveik visą laisvą nuo darbų laiką praleisdavo lauke žaisdamas, lenktyniaudamas, žvejodamas arba tyrinėdamas aplink esančius miškelius, griovas, upelius. Egidijus ypač daug laiko praleisdavo klausydamasis paukščių čiulbesio, grožėdamasis jų įvairumu. Buvo įprasta, kad vaikai užsibūna lauke iki kol mato, o esant mėnuliui ir dar ilgiau. Sutemose šmėkštelėdavo šikšnosparnio siluetas, matydavo juos žiemą rūsyje pakibusius. Ypač traukė ir dabar tebetraukia pelėdos, plėšrieji paukščiai, nes jų skrydis, prietemoje sušmėžavę siluetai, naktinis ūbavimas keldavo ne tik smalsumą, nuostabą, bet ir savotišką baimę. Iš kartos į kartą vaikams buvo perduodama, kad paukščių ir jų lizdų negalima liesti, net artintis prie jų nevalia, kad vos tik kvėptelėjus lizdan, paukščiai paliks savo namus, žus jaunikliai. Tai ir stebėjo, tyrinėjo tik iš tolo, bet su smalsumu. Visa kas gyveno, judėjo, skraidė, suko lizdus, buvo to vienkiemio, kurį žemaičiai tiesiog vadino „gyvenimu“, neatsiejama dalis. Neliesti, neužkliūti, neužgauti nuolat mokino tėvai, kiti artimieji. Taip ir užaugo Egidijus su noru stebėti, pažinti, padėti. Jo paskatintas brolis Vidmantas apie 100 inkilų pagamino ir gimtojo kaimo medžiuose iškėlė. Egidijus ne vieną knygą apie paukščius yra taip nutrynęs. Nors yra medžiotojas, bet medžioklėn išsiruošia daugiau dėl galimybės kažką gyvo pamatyti, pabūti gamtoje. Užantyje nešasi tą patį nuolat naudojamą paukščių pažinimo vadovą. Sako, kad medžioklėje nepakyla ranka taikytis į stirną, kiškį. Visada sustoja pamatęs sužeistą ar negyvą gyvūną, nupaveikslavo ir apgailėjo ant kelio rastą suvažinėtą žaltį, kuris mūsų apylinkėse tik neseniai atsirado. Yra išgelbėjęs srutų duobėn įkritusią naminę pelėdą. Kartu su žmona plovė, plaukų džiovintu džiovino, maitino, kol ši sustiprėjo ir panoro laisvėn ištrūkti. Išeina Egidijus į Gegrėnų kalvą pasiklausyti pelėdų ūbavimo, džiaugiasi išgirdęs griežlę, pamatęs laukuose besiilsiančių gulbių, žąsų pulką, stebi kaip nepakartojamą tuoktuvinį šokį danguje šoka nendrinės lingės. Tik nedaug to laisvo laiko lieka gamtai, paukščiams. Darbščios meistro rankos šaukiasi darbo, o jo netrūksta, nes žmonės iš lūpų į lūpas perpasakoja apie jo kaip meistro, staliaus kruopštumą, sugebėjimą. Užsakymų būna ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir iš užsienio. Sako, pinigai man ne esmė, svarbiausia dvasinė ramybė, graži apylinkių gamta, džiugesys, kad netoliese gyvena artimieji, kad trys šaunūs vaikai užauginti.
Dėkodami už rūpestį ir meilę gyvenamajai aplinkai, linkime Egidijui Paulauskui naujų gamtos atradimų, naujų kūrybingų užsakymų bei kviečiame įgyvendinti jo seną svajonę – pakeliauti po Plokštinės bei Rukundžių gamtinius rezervatus.
Marija Jankauskienė
Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos
Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Biudžetinė įstaiga. Didžioji g.10, Plateliai, LT-90420 Plungės raj.
+370 448 49231
+370 448 49337
znp@zemaitijosnp.lt
Zemaitija National Park Directorate
Didžioji str. 10, Plateliai, LT-90420, Plungės dstr., Lithuania
Įmonės kodas: 191440964
PVM mokėtojo kodas: LT914409610, duomenys kaupiami juridinių asmenų registre.
Steigėjas - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Puslapio sukūrimas dalinai finansuotas Europos Sąjungos 2014-2020m. Interreg V-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis.
