Į gamtą atsisveikinti su paukščiais

2020-10-02 / Žemaitijos NP

Kada beužklysi į Liepijų kraštovaizdžio draustinį ir tyliai, stebėdamas aplinką po jį pavaikščiosi, visada liksi nustebintas, sužavėtas. Atrasi kažką nauja, dar nežinomo, nepažinto. Jau keliaudama į Liepijas stabtelėjau pasigrožėti smėlėtoje dirvoje prie pat kelio gausiai žydinčiais įvairiaspalviais jurginais. Buvo paskutinė rugsėjo diena, o Liepijose molingame dirvožemyje puikavosi žydinti baltoji plukė. Išdžiūvęs, saulės šildomas dirvožemis į gražią taurę formavo piengrybius paliepius, džiovinte džiovino negausiai užsilikusius grybus. Sporas į miško samanas barstė perbrendę tikrieji juodbaravykiai, pažintinėje trasoje netoli bebravietės puikavosi reti, saugomi dėmėtieji baravykai. Gražiai nušienauta miškapievė, tuoj atžels ir vėl vilios žvėrelius, paukščius. Girdėjosi į būrelius susispietusių žiemojimui pasiliekančių genių, zylučių, nykštukų čirpenimas, čirškėjimas, perspėjamieji balsai. Sugalvojusi patikrinti lazdyninėms miegapelėms iškeltus inkilus viename iš jų aptikau net keturiolika rudųjų ausylių. Šikšnosparniai buvo gana pasyvūs, tūnojo inkilo dugne. Tik keletas bandė išsiropšti iš inkilo. Sudėjusi juos atgal pakabinau inkilą į buvusią vietą ir susirūpinusi tyliai atsitraukiau. Juk jie žiemoja medžių, senų medžių drevėse, kur trūnėsiai, gyvas medis neleidžia jiems peršalti. O čia tik lentinis inkilas!

Bebrai tvarko seną bebravietę, kad tik į ąžuolus nekibtų. Saulės atokaitoje šildosi gražuoliai laumžirgiai, pavieniai drugiai. Per dangų nutįso gervių gurguolės, ratus virš miško atsisveikindami suka suopiai, mažieji ereliai rėksniai, būriuojasi kiti paukščiai.

Šį savaitgalį yra puiki proga pabūti gamtoje, palydėti išskrendančius paukščius, pasigrožėti sparnuočių įvairove. Apie tai plačiau skaitykite Lietuvos ornitologų draugijos puslapyje www.birdlife.lt

 

Ekologė Marija Jankauskienė

Scroll to top