Gamta
Parke užregistruotos 193 paukščių rūšys, iš jų 54 – labai retos (juodasis gandras, vapsvaėdis, rudakaklis kragas, pilkoji meleta, griežlė ir kt.). Iš 49 žinduolių rūšių 13 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (lūšis, ūdra, baltasis kiškis ir kt.). Parko teritorijoje gyvena net 11 šikšnosparnių rūšių (iš viso Lietuvoje randama 15 rūšių). Dažniausiai aptinkami rudieji ausyliai ir Natuzijaus šikšniukai. Parko vandenyse veisiasi 31 žuvų rūšis, taip pat gyvena ir sykinių šeimos žuvys – seliava ir ežerinis sykas, užsilikę iš poledynmečio laikų. Daugelyje ežerų ir upelių gyvena plačiažnypliai vėžiai. Žinomos 2 129 bestuburių rūšys, iš jų 600 vabalų ir 640 drugių.
-
- Ežerinis sykas
-
- Rudasis ausylis
Informacija ruošiama.
Informacija ruošiama.
Informacija ruošiama.
Informacija ruošiama.
Informacija ruošiama.
Parke aprašytos 1 253 augalų rūšys. Iš jų 70 yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Čia auga visoje Europoje saugomos rūšys: mažasis varpenis, dvilapis purvuolis, žvilgančioji riestūnė. Parke rasta ir ledynmečio augalų reliktų: šakotoji ratainytė, kupstinė kūlingė, raistinė viksva, daugiametė blizgė, laplandinis karklas, raktažolė pelenėlė.
Augmenijos žinovus stebina žalsvažiedės blandies, paprastosios tuklės, dėmėtosios, gelsvosios ir baltijinės gegūnių, dvilapio purvuolio labai gausios populiacijos. Čia aptikta kol kas vienintelė reali mažojo varpenio augimvietė.
-
- Raudonoji gegūnė
Šiuo metu Parke žinoma daugiau kaip 500 grybų ir 260 kerpių rūšių: 48 rūšys yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Retos grybų rūšys: tikrasis juodbaravykis, kuokštinis sėdis, tikroji raudonpintė ir kt. Retos kerpių rūšys – plačioji platužė, raudonvidurė žiauberuotė, šiurkščioji kedenė ir kt.
Miškai – viena svarbiausių Nacionalinio parko ekosistemų, pasižyminti turtingiausia augalijos, gyvūnijos ir grybijos rūšine įvairove. Miškų išsidėstymas ir būklė didžia dalimi lemia oro, vandenų ir kraštovaizdžio kokybę.
Miškais apaugusi beveik pusė ŽNP teritorijos. Vyrauja eglynai – apie 43%, yra pušynų – 23%, beržynų – 17%, ąžuolynų ir baltalksnynų – po 5%. Yra juodalksnynų, uosynų, drebulynų. Pusė jų natūralūs. Dalis Žemaitijos nacionalinio parko miškų atitinka Europos saugomų miško buveinių reikalavimus. Pateikiame Nacionaliniame parke esančių didžiausių europinės svarbos miško buveinių aprašymus.
Vakarų taiga
Tai natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, dažniausiai augantys maisto medžiagų neturtinguose sausuose ir vidutinio drėgnumo jauriniuose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose. Vakarų taigos medynuose vyrauja eglės, pušys, įsiterpia karpuotųjų beržų ir drebulių, rečiau – kitų rūšių lapuočių medžių. Šiuose medynuose nedaug puskrūmių ir žolinės augalijos rūšių (šilinis viržis, mėlynė, bruknė, vaistinis pataisas, paprastasis kiškiakopūstis, miškinė septynikė) bei gausi samanų danga.
Šio tipo didesnius masyvus sudarančios buveinės aptinkamos Beržoro girininkijos Plokštinės miške (61-63, 69-71 kvartalai).
Plačialapių ir mišrūs miškai
Plačialapių ir mišrūs miškai auga derlingose vidutinio ar laikinai perteklingo drėkinimo, bet neužmirkusiose augimvietėse. Tai dažniausiai ąžuolynai ar liepynai su didele paprastosios eglės, paprastojo klevo, paprastojo uosio, kalninės guobos, kartais juodalksnio priemaiša. Regeneracijos stadijų medynuose auga ir karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, drebulė. Krūmų aukštas menkai ar vidutiniškai išsivystęs, trake gausus paprastasis lazdynas. Žolynui būdinga miškinė našlaitė, miškinė plautė, baltažiedė ir geltonžiedė plukės.
Šios buveinės gausiau susitelkusios Beržoro girininkijos Liepijų miške (37, 38 kvartalai).
Žolių turtingi eglynai
Mišrių miškų medynuose vyrauja eglės, dažnai su gausia plačialapių medžių, ypač ąžuolo, priemaiša. Jie susiformavo reljefo pažemėjimuose, griovose ir šlaituose su lengvos mechaninės sudėties vidutinio drėgnumo ir apydrėgniais velėniniais jauriniais dirvožemiais, kuriuose daugiau humuso. Šioms buveinėms būdingi ryškūs rūšių turtingi krūmų bei žolių ardai. Čia įsikuria daug plačialapių miškams būdingų augalų (europinė pipirlapė, paprastasis blužniapapartis, miškinis lendrūnas, paprastasis lazdynas, skėstalapis papartis, geltonoji žiognagė, paprastoji sprigė, paupinis jonpapartis, nusvirusioji striepsnė, keturlapė vilkauogė, rivino našlaitė, varpotoji juodžolė), taip pat šioms buveinėms būdingi ir spygliuočių miškų elementai.
Šio tipo buveinių gausiau Beržoro girininkijos Liepijų miško pakraščiuose.
Pelkiniai miškai
Tai spygliuočių bei mišrūs miškai, augantys drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio vandens lygis pastoviai aukštas. Vandenyje visuomet labai mažai maisto medžiagų. Medžių ardus sudaro paprastoji eglė, paprastoji pušis, kai kur gana gausu plaukuotųjų beržų, pasitaiko juodalksnių. Žolių ir krūmokšnių arde vyrauja Vaccinium genties augalai (mėlynė, bruknė, vaivoras), pelkiniuose pušynuose bei mišriuose pušų ir beržų miškuose gausu pelkinių gailių, aptinkama aukštapelkėms būdingų augalų. Pelkiniai miškai pasižymi ištisine samanų danga, kurios pagrindiniai komponentai eglynuose yra Girgensono ir pelkinis kiminai, pušynuose ir mišriuose miškuose – Magelano, siauralapis ir smailialapis kiminai. Pelkiniams miškams būdingi aplink medžių kamienus susidarantys neaukšti kauburiai.
Pelkinio eglyno didžiausia buveinė yra Beržoro girininkijos 53 kvartale, o pelkinių pušynų didesnės buveinės išsidėsčiusios Alsėdžių girininkijos Rukundžių ir Dišlių miškuose (18, 20, 24-27 kvartaluose).
Lietuva priklauso taiginių miškų zonai, todėl natūralios pievos egzistuoja tik ten, kur gamtos veiksniai (upių potvyniai užliejamose pievose) ar žmonių veikla (šienavimas, ganymas) neleidžia jose užaugti krūmams ir medžiams.
Nedideli lopinėliai žemyninių pievų įsiterpę tarpumiškėse, pasislėpę tarpukalvių, duburių nedirbamose atšlaitėlėse, prisišlieję prie pelkių, ežerų ar šaltinių. Tai didžiulė Parko vertybė! Tik natūraliose pievose pamatysi nuo ankstyvo pavasario iki rudens besikeičiantį spalvų ir atspalvių mozaikiškumą. Viename kvadratiniame metre gali aptikti iki kelių dešimčių augalų rūšių. O kiek čia įvairiaspalvių drugių, bičių, kamanių, vabalų, žiogų bei kitokios gyvasties! Čiulba kiauliukė, drėgnesniame įlomyje džeržgia saugoma paukštė griežlė. Birželio pradžioje paupių atšlaičių pievutėse plazdena tik Žemaitijoje sutinkamas skaidriasparnis drugys – juodasis apolonas. Deja, neganomos, nešienaujamos pievos užauga, šlapios – virsta menkaverčiais vingiorykštynais, builynais, kurie išstumia įvairiaspalvius pievų žolynus.
Norint išsaugoti šienaujamas pievas, būtina išlaikyti tradicinį ūkininkavimą. Pagal ES Buveinių direktyvą šienaujamos pievos skirstomos į tokius tipus: rūšių turtingi briedgaurynai (tai rūgščių dirvožemių, sausų, skurdžių pievų lopinėliai šlaitų papėdėse, papelkėse); melvenynai formuojasi drėgnuose, rūgščiuose arba karbonatų turinčiuose dirvožemiuose; gruntinis vanduo jose slūgso negiliai); eutrofiniai aukštieji žolynai (tai daugiausia natūralios pamiškių bendrijos, susiformavusios daug azoto turinčiose drėgno ir puraus dirvožemio augimvietėse; čia augantys augalai lengvai ištveria pavėsį); šienaujamos mezofitų pievos (šiam pievų tipui priskiriamos natūralios, įvairiarūšės, sausesnės ar drėgnesnės, derlingos šienaujamos pievos); miškapievės (tai natūralios pievos ir ganyklos, įsiterpusios į mišką ar net išlikusios jų viduryje su gausia žoline augalija, krūmų ar medžių guotais).
Didžiausia Parko upė Babrungas išteka iš Platelių ežero, jos ilgis – 47,3 km, 10 km teka per Parko teritoriją.
Ilgiausia upė yra Uošna, jos ilgis – 16,6 km.
Iš viso Parke priskaičiuojama 40 kadastrinių upių ir upelių (17 iš jų teka tik Parko teritorijoje), kurių bendras ilgis 98,8 km. Didesnė dalis Parko upelių ir upių (51%) yra melioruotos, tiesintos (visas Ventos, Varduvos aukštupys, Šarnelės, Pagardenio upės ir kitos). Parke teka Blindupis, trys Juodupiai, keli Šaltupiai, Šilinė, Salupis, Sartupis, Margupis, Dvarupis, Dirnupis, Ringupis, Beržuoja, Beržora, Ilgė, Pietvė, Rasodnikas, Lonkupis ir dar daugybė mažų, net bevardžių upelių. O kiek čia šaltinių, akių, akivarų – legendomis apipintų, gydomųjų, paslaptingų! Lankytojams lengvai prieinamas Šv. Jono, Pilelio šaltiniai, Stirbaičiuose gyvybingi Godelių, Vengalio; Plokštinės rezervate trykšta Mėtų, Plokščių, Juodupio bei kiti įdomūs, kai kurie sakralinę reikšmę turintys šaltiniai.
Parke yra 21 natūralios kilmės kadastriniai ežerai ir ežerėliai. Visų jų bendras plotas – 1 497,1 ha. Apie 90 % bendro ežerų ploto sudaro trys didžiausi ežerai – Platelių, Ilgio, Beržoro. Šių ežerų dugno reljefas sudėtingas, visuose yra salų (Platelių ežere – 7, Ilgyje – 2, Beržore – 1). Vaizdingiausias, švariausias, giliausias Žemaitijoje ir parke – Platelių ežeras. Jo plotas – 1 205 ha, vidutinis gylis –10,5 m, giliausia vieta – 48,5 m, vidutinis vandens lygis –146,5 m virš jūros lygio.
Burgio ir Luokos ežeruose dažnos maurabragių bendrijos. Burgio, Burgalio ir Skyplaičių ežeruose gausu menturdumblių. Visi minėti ežerai pagal ES Buveinių direktyvą gali būti priskirti buveinių tipui – ežerai su menturdumblių bendrijomis. Vaivadės (Petreikio), Burgio, Endriuškaičių ežerai, ypač jų durpingos įlankos beveik ištisai apaugusios alijošiniais aštriais, plūdėmis. Šiuose ežeruose gausu natūralių maisto medžiagų. Jie priskiriami buveinių tipui – natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba alijošinių aštrių bendrijomis. Parke yra pelkių supamų ežerėlių, kurie priskiriami buveinių tipui – natūralūs distrofiniai ežerai. Juose beveik nėra augalų, vanduo dėl durpių ir humusinių rūgščių rudas. Tai durpingi pelkėjantys Lesčio, Piktežerio, Aklaežerio ežerėliai.
-
- Beržoro ežeras
Pelkės – viena svarbiausių saugomų ir saugotinų ekosistemų. Kalvoto, duburiuoto bei miškingo Žemaitijos nacionalinio parko reljefo dėka čia išliko daug įvairaus dydžio pelkių bei pelkučių.
Grynų, tipiškų vakarinei Žemaitijai, aukštapelkių pavyzdys – Šarnelės pelkė Paparčių telmologiniame draustinyje. Tarpinio tipo bei šarminių žemapelkių Parke daugiausia. Siberijos, Šeirės, Stirbaičių, Lieptų, Velėnijų, Sidabrinė, Paburgio, Juodupio, Briedinė ir kitos pelkės įdomios tuo, kad iš vešlių viksvynų užmirkusiose vietose jos pereina į žemažoles augalų bendrijas bei kimininius plynraisčius. Parko pelkėse botanikai pirmą kartą Lietuvoje rado žvilgantįjį kiminą (Sphagnum subnitens), gyvybingas gegužraibinių – dvilapio purvuolio (Liparis loeselii), pelkinės laksvos (Hammarbya paludosa), nariuotosios ilgalūpės (Coralorchiza trifida), širdinės dviguonės (Listera cordata), dėmėtosios (Dactylorhiza maculata) bei labai retos šalyje eraičininės nendrūnės (Scolochloa festucacea) – populiacijas.
Pelkės labai svarbios paukščių bei kitų gyvūnų, grybų biologinei įvairovei. Jose peri daug retų ir nykstančių paukščių: gervės, didžiosios kuolingos, perkūno oželiai, geltonosios kielės ir kiti. Svarbios bebrų naujai suformuotos pelkės, tvenkinukai, pirmuosius 5-8 metus pasižymintys biologine įvairove.
Parko tarpinės pelkės ir liūnai, žemapelkės su šakotąja ratainyte, šarmingos žemapelkės saugomos kaip svarbios ES buveinės.
-
- Pelkėje žydi svyliai
-
- Barstytalių pelkė
Informacija ruošiama.
Parke yra išskirti 2 gamtiniai rezervatai – Plokštinės ir Rukundžių. Rezervatuose nevykdoma miškų, žemės ūkio ir kita ūkinė veikla. Draudžiamas miško gėrybių rinkimas, medžioklė, pažintinis turizmas. Lankytis galima tik mokslo tiriamaisiais tikslais, turint ŽNPD leidimą.
Plokštinės rezervato tikslas – išsaugoti Žemaitijos etaloninį Plokštinės miškų ir pelkių kompleksą su šiam regionui būdingomis biocenozėmis, išlikusiomis retosiomis augalų (žalsvažiedės blandys, dvilapiai purvuoliai, baltijinės, dėmėtosios, raudonosios gegūnės ir kt.), grybų (tikrieji juodbaravykiai, tikroji bei skaisčioji raudonpintės ir kt.) ir gyvūnų (lūšys, baltieji kiškiai, gervės, jerubės ir kt.) rūšimis, natūraliais Juodupio bei Uošnos upeliais ir unikalia geomorfologine struktūra išsiskiriančiu Plokščių termokarstiniu duburiu.
Rukundžių rezervatas saugo unikalų pelkėtų miškų bei Aklaežerio ir Pietvės upelio gamtos kompleksą.
Informacija ruošiama.
Informacija ruošiama.
Informacija ruošiama.
Informacija ruošiama.
Informacija ruošiama.
Informacija ruošiama.
Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje yra patvirtinti 23 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai, 10 iš jų turi ir gamtos paminklo statusą.
Teisės aktai, susiję su naujų valstybės saugomų gamtos paveldo objektų (tame tarpe gamtos paminklų) paskelbimu, ribų planų patvirtinimu Žemaitijos nacionaliniame parke ir jo buferinėje apsaugos zonoje:
* Vertingiausi gamtos paveldo objektai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 311 „Dėl gamtos paminklų paskelbimo“ (Žin., 2000, Nr. 24-621) paskelbti gamtos paminklais.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-352 (Žin., 2007, Nr. 75-2992) Žemaitijos nacionaliniame parke paskelbta 11 valstybės saugomų gamtos paveldo objektų.
Lietuvos respublikos aplinkos ministro 2009 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. D1-798 (Žin., 2009, Nr. 151-6815) Žemaitijos nacionaliniame parke paskelbtas 1 valstybės saugomas gamtos paveldo objektas.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. D1-675 (Žin., 2010, Nr. 95-4984) Žemaitijos nacionalinio parko buferinėje apsaugos zonoje paskelbtas 1 valstybės saugomas gamtos paveldo objektas.
Ubagų kalno akmuo. Tai didžiausias Platelių apylinkių akmuo. Jo aukštis virš žemės – 1,20 m, ilgis – 5 m, plotis – 3,40 m. Didžiausia horizontali apimtis – 12,90 m. Pasakojama, kad ant akmens buvusi velnio pėda, o akmuo tarnavęs pagoniškoms apeigoms. Kiek šiauriau teka Žvirgždės upelis, o greta stūkso Liepijų miškas. Tokiais vardais pagonybės laikais buvo vadinamos šventos vietos. Grafas Šuazelis mėgino suskaldyti akmenį ir panaudoti svirno statybai, bet atskėlė tik tą dalį su pėda.
1. Pilelio šaltinis* yra Paplatelės miške. Gamtos paminklo teritorija užima – 2,4 ha. Upeliu atvingiavęs šaltinėlis įsilieja į gana didelį nuo miško keliuko matomą šaltinį. Iš jo išvingiuoja jau nemažas skaidrus upeliukas, kuris įteka į Šilinę. Pavadinimas kilęs nuo šalia šaltinio ilgai gyvenusio Pilelio pavardės. Šaltinis neišsenka per didžiausias sausras, neužšąla žiemą. Aplinkinių kaimų žmonės iš jo nuolat apsirūpina geriamu vandeniu. Tikima, kad vanduo turi gydomųjų savybių, nes teka į rytus. Lietuvos geologijos tarnybos tyrimų duomenimis, vandens kokybė gera, vanduo gėlas.
2. Plokščių šaltinis* yra Plokštinės gamtiniame rezervate. Gamtos paminklo teritorija užima 3,2 ha. Iš sufozinio cirko šlaitų srūvantys maži šaltiniukai susilieja į srauniu upeliu ištekantį šaltinį, kuris už maždaug 0,5 km įsilieja į Uošną. Šaltinis – upeliukas teka tai labai meandruodamas, tai visai dingsta po žeme, medžių šaknimis ir išsiveržia sraunia tėkme netikėčiausiose vietose. Šaltinis žiemą neužšąla, vasarą neišdžiūva. Pasak vietos gyventojų, turi gydomųjų savybių, nes srūva į rytus. Kaip ir kiti natūralūs šaltiniai, Plokščių šaltinio vanduo turi kalcio (58 mg/ltr), magnio (12 mg/ltr), natrio (6 mg/ltr), sulfatų (21 mg/ltr), hidrokarbonatų, geležies ir priskiriamas labai geros kokybės vandens klasei.
3. Koiskalnio šaltinis yra Plokštinės gamtiniame rezervate. Užima 0,2 ha teritoriją. Vietiniai gyventojai nuo seno šaltinį vadina „Koiskalnio“, nes čia yra daug uodų, o žemaitiškai uodas vadinamas ,,koisiu“. Šaltinio teritorija – tai netaisyklingo ovalo formos su metro aukščio šlaitais, lygi, užpelkėjusi, šaltiniuota dauba. Daugiausiai vandens išteka iš šiaurvakarinio krašto. Versmių vanduo keliais upeliais susijungia į vieną ir iš rytinio krašto išbėga vienu upeliu. Pradinės srovelės labai menkos, bet jų daug, todėl susidaro įspūdis, kad trykšta visa žemė. Šaltinio teritorijoje gausiai auga Lietuvos raudonosios knygos augalas – miškinė mėta (Mentha longifolia).
1. Pūkštės kalnas* yra Barstyčių miške. Gamtos paminklo plotas – 9,8 ha. Tai didelis kalvagūbris, kurio viršutinė dalis – apie 250 m ilgio ir apie 90 m pločio. Seni žmonės pasakoja, kad Tado Kosciuškos sukilimo metu, 1794 m., jame buvusi įrengta lietuvių ir lenkų kareivių mokykla. Kalno viršūnėje buvęs aukštas bokštas, iš kurio sukilėliai dieną ir naktį sekę rusų judėjimą. Rusai negalėję bokšto pastebėti, nes greta stovėjusi jį gerai dengianti pušis. Mūsiškiai, pralaimėję mūšį, šiame kalne užkasę 9 statinaites aukso – savo iždą. Kadangi kalnas labai didelis, tai niekas negalėjo užeiti tos vietos, kur buvo įkasti pinigai. Naktį ant to kalno atlekiančios įvairios šmėklos, kurios gainioja, gąsdina atėjusiuosius pinigų ieškoti. Vieną naktį lobių ieškotojai išgirsta lyg atlekiant milžinišką paukštį, kitą – medžių viršūnėmis, lyg vilkai staugdami, bėga žvėrys. Kitas padavimas liudija čia buvus pilį, kurią valdęs Pokštas. Kartą tą pilį užpuolę priešai, kurie išžudę pilies gynėjus ir jų vadą Pokštą. Šalia piliakalnio, ariant žemę, seniau būdavo randama ak
meninių kirvukų, kūjelių. Pūkšto arba Bokšto kalną vėlesniais laikais visi žinojo, nes ant jo stovėjo trianguliacijos bokštas.
2. Prarajos duobė yra Babrungėnų kaime esančiame spygliuočių miške. Užima 1,2 ha plotą. Tai stačiais šlaitais, ovalo formos ir lygiu dugnu dauba. Jos dugno ilgis – 36 m, plotis – 20 m, o šlaitai –10 m aukščio. Pagal dauboje esantį vandens kiekį gyventojai spėja, koks bus ruduo. Jei dauboje vasarą yra vandens, tai ruduo bus sausas, jei nėra – lietingas. Pasakojama, kad daubos vietoje stovėjęs dvaras. Ten gyvenę dvariškiai buvę girtuokliai ir ištvirkėliai. Vieną Velykų rytą, pro šalį į bažnyčią einantys žmonės matė per naktį puotavusius dvariškius, o grįždami atradę didelę duobę. Dvaras su visais dvariškiais buvo prasmegęs į pragarą.
1. Kreiviškių pusiasalis* – apie kilometrą į Platelių ežerą išsikišęs sausumos ruožas pietvakarinėje ežero dalyje. Plotas 20,1 ha. Kranto linijos ilgis – apie 3 km. Pusiasalis apaugęs mišku. Įspūdingas čia augantis brandus apie 9,7 ha ploto ąžuolynas. Jis priskiriamas sėkliniams medynams. Kreiviškių pavadinimas kilęs nuo žodžio „kreivas”. Kreiviškių pusiasalis patenka į Laumalenkų hidrografinį draustinį.
2. Auksalės pusiasalis* – 43,6 ha teritorija, išsikišanti į Platelių ežerą piečiau Kreiviškių pusiasalio. Jį sudaro Auksalė, Didžioji, Mažoji salos ir Piktežeris. Jei eitume pusiasalio pakrante, tektų įveikti apie 4 km atstumą. Pusiasalyje esantis Piktežeris yra apie 2,4 ha ploto iš visų pusių užpelkėjęs ežerėlis. Auksalės pavadinimas, manoma, kilo nuo to, kad Platelių grafas kadais iškirto čia augusį brandų mišką ir gavo už jį nemažai aukso. Auksalė dar vadinama Aukų salos vardu arba Aukštsale. Auksalės pusiasalis patenka į Laumalenkų hidrografinį draustinį, kuris apima pietinę Platelių ežero dalį.
3. Platelių ežero salos: Briedsalė, Veršio, Pilies*
Briedsalė* – didžiausia Platelių ežero sala, užimanti 6,1 ha plotą. Sala lėkštais krantais. Didžiąją salos dalį užima pelkė. Joje įsikūrę bebrai plečia savo valdas. Medynų pagrindą sudaro liepos ir ąžuolai. Salos pavadinimas kilęs nuo to, kad čia mėgdavę užklysti briedžiai. Saloje peri didieji dančiasnapiai, klykuolės.
Veršių sala* – trečia pagal dydį Platelių ežero sala. Plotas 2,3 ha. Visa sala apaugusi savaiminės kilmės mišriu mišku. Auga ąžuolai, liepos, eglės ir kiti medžiai. Jų amžiaus vidurkis apie 100 metų. Pavasarį saloje pražysta į raudonąją knygą įrašyti augalai tuščiaviduriai rūteniai.
Pilies sala* – garsiausia Platelių ežero sala, nes XV a. joje stovėjo Lietuvos didikams priklausiusi pilis. Salą su Šventorkalniu, kuriame buvo senoji Platelių gyvenvietė, jungė tiltas, kurio poliai išlikę iki šių dienų. Iš septynių ežero salų ši sala – antra pagal dydį. Jos plotas – 5,5 ha. Čia augantis miškas yra savaiminės kilmės. Iš medžių vyrauja apie 120 metų liepos, yra apie 160 metų ąžuolų. Saloje auga vešlus paupinio jonpaparčio sąžalynas, o pavasarį gausiai pražysta Lietuvos raudonosios knygos augalas tuščiaviduris rūtenis. Šioje saloje žinoma vienintelė Lietuvoje tikrojo žvynbaravykio augavietė.
4. Pliksalė – viena iš Platelių ežero salų, užimanti 2 ha plotą pietinėje ežero dalyje. Sala iškili, apaugusi senais ąžuolais, eglėmis, liepomis. Kadais sala buvo plika, neapaugusi medžiais, nuo to, manoma, ir kilo salos pavadinimas. Pasakojama, kad senovėje Pliksalėje būdavo plakami nusikaltę baudžiauninkai. Dabar čia prieglobstį randa įvairūs gyvūnai, daugiausia – paukščiai.
5. Ubagsalė – šiaurinėje Platelių ežero dalyje, netoli nuo kranto esanti 0,6 ha ploto sala. Ji apaugusi krūmais ir medžiais. Saloje dažnai apsilanko bebrai. Pasakojama, kad senais laikais vargetos, grįždami namo iš Žemaičių Kalvarijos atlaidų, nubrisdavę į salą ir ten netrukdomi puotaudavę. Nuo to ir kilęs salos pavadinimas.
6. Gaidsalė – viena iš mažiausių Platelių ežero salų pietinėje ežero dalyje, užimanti tik 0,3 ha plotą. Gerai matoma nuo kelio Plungė-Plateliai. Apaugusi medžiais ir krūmais. Įdomi salos pavadinimo kilmė. Pasakojama, kad plateliškiai atveždavę ir paleisdavę į salą vištas su gaidžiais, kad šie nesikapstytų Platelių miestelyje. Nuo ankstyvo ryto saloje girdėdavosi gaidžių balsai. Taip pat salos pavadinimas sietinas su senuoju tikėjimu. Manoma, kad šioje saloje buvo pagoniška aukavietė, kurioje aukodavo įvairius gyvūnus, tarp jų ir gaidžius.
7. Šončelio sala – mažiausia ir jauniausia Platelių ežero sala. Jos ilgis 16 m, plotis 2 m, o plotas –0,003 ha. Ji yra šiaurinėje ežero dalyje ant povandeninės seklumos, atskiriančios įlanką, vadinamą Gintališkėnu. Sala apaugusi pavieniais beržais ir juodalksniais. Salos pavadinimas kilęs nuo žemaitiško žodžio ,,Šončius”, reiškiančio skardį, ežią.
8. Beržoro ežero sala – vakarinėje Beržoro ežero dalyje esanti, tik 0,2 ha plotą užimanti sala. Ji gerai matoma nuo kelio Plungė-Plateliai. Sala pergnybtos pasagos formos. Rytinė dalis iškili, sausa, o vakarinė dalis – šlapia. Plačiausia salos vieta siekia vos 25 m. Sala apaugusi liepomis, ąžuolais, juodalksniais. Beržoro ežero sala kartu su ežeru patenka į Beržoro kaimo kraštovaizdžio draustinį.
9. Ilgio ežero salos – dvi nedidelės pelkėtos salos Ilgio ežere. Jų bendras plotas 0,1 ha. Didesnioji sala yra pailgos formos, besidriekianti vakarų – rytų kryptimi. Ilgis – 50 m, o didžiausias plotis – 5 m. Antroji sala yra rytinėje ežero dalyje, siaura, vos 2 m pločio. Salos tinka perėti vandens paukščiams.
1. Platelių liepa* auga Platelių dvaro parke, pietinėje alėjoje. Jos apimtis krūtinės aukštyje – 5,40 m. Manoma, kad liepai yra apie 180 metų, nes parkas sodintas 19 a. pradžioje. Medis įdomus šakotu, storu kamienu. Mažalapė liepa yra atspari mūsų žiemos šalčiams, jos beveik nepuola kenkėjai. Šiam medžiui daugiausia kenkia kietoji ir minkštoji pintys, kurios sukelia šerdies puvinį.
2. Platelių vinkšna* auga buvusiame Platelių dvaro sode. Manoma, kad medžiui – apie 180 metų, nes dvaro sodas ir Platelių parkas sodintas 19 a. pradžioje. Vinkšnos kamieno apimtis krūtinės aukštyje – 4,8 m, aukštis – apie 26 m. Vinkšnos sparčiai auga iki 60 metų, vėliau jų augimas sulėtėja. Išgyvena iki 300 metų. Atspari šalčiams, vėjovartai, nes giliai šaknijasi. Nukenčia nuo guobų maro.
3. Raganos uosis* – storiausias Lietuvos uosis. Jo kamieno apimtis – 7,2 m, aukštis – 32 m. Apie šį unikalų medį yra keletas padavimų. Vieni pasakoja, kad velnias suglaudęs keturis uosius, ir jie suaugę į vieną kamieną. Kiti tvirtina, kad moteris skarele aprišusi tris užburtus medžius, ant kurių nenutūpdavę paukščiai. Tie medžiai suaugo, išliko ir skarelės mazgo žymė. Treti aiškina, kad uosio liemenyje esąs įstrigęs duonos kepalas, kai ragana, jį atėmusi iš mergaitės, įpuolusi į uosį, gaidžiui užgiedojus. Kiti dar tvirtina, esą raganos šį uosį mėgstančios ir čionai gūdžią naktį susirenkančios pasitarti. 2008 m. vasarą stipri audra nulaužė uosio centrinį storiausią kamieną.
4. Stirbaičių ąžuolas* – antras pagal storumą nacionalinio parko ąžuolas. Kamieno apimtis – 4,42 m, lajos projekcijos plotas – 14 x 14 m, medžio aukštis – 21 m. Manoma, kad ąžuolui daugiau kaip 200 metų. Šis medis vadinamas ne tik Stirbaičių, bet ir pagal šalia gyvenusių žmonių pavardę – Jerumbavičiaus ąžuolu. Ąžuolai gali išgyventi iki 1000 ir daugiau metų.
5. Eglė ,,Boba” – tai paprastoji eglė, auganti Jerumbavičinės miške ir išsiskirianti ypatingos formos gumbais – išaugomis ant kamieno. 1 m skersmens gumbas juosia 2/3 medžio kamieno. Priešingoje kamieno pusėje, 1,2 m aukštyje nuo žemės paviršiaus, yra antras gumbas. Jis dengia 0.6 m² kamieno ploto.
6. Birškaus bukas – tai introdukuotas, mūsų miškuose savaime neaugantis medis. Jo kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,68 m, aukštis –16 m. Mūsų kraštuose tokių storų ir subrandinančių vaisius – tribriaunius riešutėlius – medžių yra nedaug. Bukui daugiau nei 100 metų. Jį pasodino sodybos savininko Algirdo Birškaus senelis.
7. Plokščių miško eglė – tai storiausia Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje auganti eglė ir antra pagal storį vienkamienė eglė Lietuvoje. Jos apimtis 1,3 m aukštyje – 3,87 m, aukštis – 38,5 m. Eglei apie 200 metų. Ji auga rytinėje Platelių ežero pusėje esančiame Plokščių miške, Laumalenkų hidrografiniame draustinyje. Sklypas, kuriame auga eglė, turi kertinės miško buveinės bei europinės svarbos miško buveinės statusą. Eglė auga 80 m atstumu nuo Platelių ežero pakrantės, Beržų rage, stataus šlaito papėdėje.
8. Paparčių kaštonas – vienas iš trijų Lietuvoje augančių paprastųjų kaštonų, turinčių botaninio gamtos paveldo objekto statusą. Savo dydžiu jį lenkia tik 4,8 m apimties ir 28 m aukščio Salantų kaštonas. Paparčių km., Žemaitijos nacionalinio parko buferinėje apsaugos zonoje esančio Paparčių kaštono kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 4,50 m, medžio aukštis –19,7 m. Šiam kaštonui, manoma, yra apie 160 m. Medis yra iš dviejų kamienų su nulinkusiomis iki žemės, storomis šakomis. Viename kamiene yra drevė. Pietinėje medžio pusėje, prieš keletą metų nupjautos dvi storos šakos.
NATURA 2000 – tai europinės svarbos saugomų teritorijų ekologinis tinklas, skirtas išsaugoti Europos Bendrijos mastu retas ar nykstančias gyvūnų bei augalų rūšis ir gamtines buveines. Šį tinklą sudaro dviejų tipų saugomos teritorijos: Paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST) ir Buveinių apsaugai svarbios teritorijos (BAST). Išsamesnės informacijos apie NATURA 2000 galima rasti Aplinkos ministerijos interneto svetainėje ir čia
Žemaitijos nacionalinio parko teritorija yra sudėtinė NATURA 2000 tinklo dalis, t.y., patvirtinta paukščių apsaugai svarbia teritorija (PAST) bei įtraukta į vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti Europos Komisijai (BAST).
Paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST) ribos sutampa su patvirtintomis ŽNP ribomis, išskyrus šio parko urbanistinius draustinius ir rekreacinio prioriteto funkcinę zoną. PAST statusas suteiktas europiniu mastu nykstančių paukščių rūšių – jerubės (Bonasa bonasia), griežlės (Crex crex) ir gulbės giesmininkės (Cygnus cygnus) išsaugojimui.
Jerubė (Bonasa bonasia). Tai vištinių būrio sėslus miško paukštis. Mėgsta eglynus su lapuočių medžių, ypač alksnių, beržų ir lazdynų priemaiša. Miške didesnę gyvenimo dalį praleidžia ant žemės, kur krauna ir lizdą. Išperi iki dešimties jerubiukų. Parko borealinio tipo miškuose veisiasi apie 100 jerubių porų. (Balsas)
Griežlė (Crex crex). Tai globaliai nykstantis atviro kraštovaizdžio paukštis, ŽNP dažniausiai aptinkamas natūraliose, kultūrinėse pievose, esančiose prie upelių, sausinimo kanalų, ežerų. Apytikriai gyvena 30 patinėlių, kurie dažniausiai turi po kelias pateles. (Balsas)
Gulbė giesmininkė (Cygnus cygnus). Turbūt visi pažįstame dažną paukštį gulbę nebylę. O štai jos artimą giminaitę gulbę giesmininkę ne kiekvienam tekę matyti, mat šalyje ji reta, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Skirtingai nuo nebylės, gulbė giesmininkė labai triukšminga. Balsas toli girdimas, primena trimitu išgaunamus garsus. Giesmininkė atskiriama ir iš snapo: jo pagrindas geltonas, galas (mažiau nei pusė snapo) – juodas, o nebylės snapas oranžinės ar raudonos spalvos su juodos spalvos dėme ir gumbu ties antsnapio pamatu. Gulbės giesmininkės – didelės slapukės, baikščios, žmogaus vengia. Perėjimui renkasi nuošalias vietas – apleistus durpynus, užžėlusius žvyro karjerus, žuvininkystės tvenkinius, miško ežerėlius. Lizdus suka tankiai žoline augmenija apaugusiose vandens telkinių dalyse, sunkiai matomose ir pasiekiamose vietose. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje giesmininkės peri pelkėtose vietose, supamose miškų ar besišliejančiose prie jų. Gulbių pamėgtos perimvietės – didelės bebravietės, kuriose gyvena bebrai. Šių žvėrelių kaimynystė – lyg garantas, kad pelkėje per visą paukščių perėjimo sezoną bus vandens. Manoma, kad Lietuvoje gali perėti apie 50-60 porų, tuo tarpu nacionalinio parko teritorijoje žinomos 4 perinčių gulbių giesmininkių poros.
Buveinių apsaugai svarbios teritorijos (BAST) ribos sutampa su Žemaitijos nacionalinio parko ribomis, išskyrus Platelių ir Ž. Kalvarijos urbanistinius draustinius, rekreacinio ir žemės ūkio prioriteto zonas. BAST plotas – 17957 ha.
ŽNP teritorijoje yra nustatyta 16 iš 54 Lietuvoje identifikuotų saugotinų europinės svarbos buveinių tipų:
- 3140, Ežerai su menturdumblių bendrijomis (1319,0 ha). Šiam buveinės tipui priskiriami Platelių ir Ilgio ežerai su jiems būdingais dugną dengiančiais maurabragių ir menturdumblių sąžalynais.
- 3150, Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis (75,2 ha). Šiam buveinės tipui priskiriami Burgio, Burgalio ežerai. Jų seklumose susiformavę plūduriuojančių augalų (plūdenų, aštrių), o gilesniuose atviruose plotuose – stambiųjų plūdžių bendrijos.
- 3160, Natūralūs distrofiniai ežerai (12,8 ha). Tai neturtingi maisto medžiagų, rūgštūs liekaniniai pelkių ežerai. Parke žinoma keletas šiam buveinių tipui priklausančių ežerėlių. Tai Lestis, Piktežeris, Rukundžių gamtiniame rezervate esantis Aklaežeris ir kiti.
- 6230, Rūšių turtingi briedgaurynai (5,0 ha). Tai rūgščių dirvožemių, sausų arba mezofilinių augimviečių briedgaurynai, turintys būdingų augalų rūšių sudėtį. ŽNP nedideliais ploteliais paplitę papelkiuose, paežeriuose bei prie upelių.
- 6410, Melvenynai (3,6 ha). Buveinę formuoja varpinis augalas – melsvoji melvenė kartu su kitomis būdingomis rūšimis apydrėgnėse pievose. Didžiausi melvenynų plotai žinomi Paburgės kraštovaizdžio draustinyje.
- 6450, Aliuvinės pievos (8,0 ha). Jos natūraliai susidaro upių potvynių ribose. Parke nedideli užliejamų natūralių pievų ploteliai šliejasi prie Uošnos, Babrungo upių.
- 6510, Šienaujamos mezofitų pievos (5,0 ha). Priklauso žemyninės vidutinio drėgnumo trąšios pievų bendrijos. Nepriskiriami pertręšti, įsėti žolynai, kurių rūšių sudėtis skurdi ir vyrauja vienas ar keli varpinių šeimos augalai.
- 7140, Tarpinės pelkės ir liūnai (88,6 ha). Maitinamos lietaus, gruntinių ar apypelkio vandenų. Klampūs liūnai, linguojančios vejos sudaryti iš mažų ar vidutinio aukščio viksvų bendrijų su kiminais arba žaliosiomis samanomis. Šio tipo bendrijos formuojasi kalvoto reljefo žemumose – šlaitų papėdėse, paežerėse, užpelkėjusių upelių aukštupiuose. Viena būdingiausių tarpinių pelkių yra prie Burgio ežero.
- 7230, Šarmingos žemapelkės (114,0 ha). Tai buveinės su smulkiųjų viksvų, žaliųjų samanų bendrijomis bei jose augančiomis retomis šalyje ir Europoje augalų rūšimis. Šarmingos žemapelkės formuojasi įmirkusiose dirvose, nuolat maitinamose gruntinių ir iš apypelkio atitekančių, dažniausiai kalkingų vandenų. Parke dažnas pelkių buveinių tipas, randamas paežerėse, paupiuose, kloniuose tarp kalvų. (Siberijos, Briedinės, Velėnijos, Pailgio ir kitos pelkės).
- 7210, Žemapelkės su šakotąja ratainyte (15 ha). Dažniausiai formuojasi užpelkėjusių ežerų pakraščių liūnuose, rečiau – vandenyje su nendrėmis ir švendrais. Nedidelės šio tipo buveinės susiformavusios prie Iešnalio bei Platelių ežerų.
- 9020, Plačialapių ir mišrūs miškai (56 ha). Jie formuojasi derlingose vidutinio ar laikinai perteklingo drėgnumo, bet neužmirkusiose augimvietėse. Pagal vyraujančias medžių rūšis dažniausiai būna ąžuolynai, liepynai, tačiau su eglės, klevo, uosio, guobos priemaiša. Parke šio tipo buveinės susitelkę Liepijų miške, Kreiviškių pusiasalyje.
- 9010, Vakarų taiga (317,8 ha). Natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, augantys nederlinguose sausuose ar apydrėgniuose smėlio dirvožemiuose. Menka žolinė augalija, gausi samanų danga. Parke šioms buveinėms atstovauja tikrieji eglynai, kurių didžiausi plotai driekiasi Plokštinės, Rukundžių ir kituose miškų masyvuose.
- 9050, Žolių turtingi eglynai (476,8 ha). Tai mišrūs miškai, kurių medynuose vyrauja eglės su rūšių gausiais krūmų ir žolių ardais. Samanų danga menkai išsivysčiusi, veši aukštos žolės, paparčiai. Tai vienas iš labiausiai paplitusių miško buveinių tipų Parke.
- 9080, Pelkėti lapuočių miškai (138,6 ha). Šio tipo buveinėms būdinga perteklinė drėgmė su nuolat paviršiuje telkšančiu vandeniu. Aplink medžių kamienus, kelmus susidaro kupstai, apžėlę samanomis, paparčiais. Parke dažniausi šlapieji juodalksnynai , susiformavę palei ežerus, upelius ar apypelkio miškų kompleksuose.
- 91E0, Aliuviniai miškai (29,9 ha). Šį buveinės tipą dažniausiai formuoja uosių, juodalksnių, baltalksnių miškai, esantys upių slėniuose ir užliejami kasmetinių pavasario potvynių, tačiau vanduo nesilaiko nuolat. Parke mažų aliuvinių miškų esti palei Uošnos, Juodupio, Šilinės ir kitus upelius.
- 91D0, Pelkiniai miškai (344,6 ha). Šiam buveinių tipui atstovauja spygliuočių ir mišrūs miškai, esantys drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose su būdinga kiminų danga. Parke vyrauja pelkiniai eglynai.
ŽNP teritorija patvirtinta BAST dėl europinės svarbos trijų augalų rūšių bei devynių gyvūnų rūšių apsaugos:
Dvilapis purvuolis (Liparis loeselii). Orchidinių šeimos daugiametis 8–20 (25) cm aukščio augalas. Parke gausiausios dvilapio purvuolio populiacijos žinomos Siberijos, Briedinės ir kitose šarmingose žemapelkėse, tarpinėse pelkėse, kur yra gerai išsivysčiusi samanų ir neaukštų žolių danga. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei į Buveinių Direktyvos (BD) II ir IV priedus.
Žvilgančioji riestūnė (Hamatocaulis vernicosus). Samana, auganti žemapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, upių pakrantėse, palei šaltinius. Gausiausiai auga Siberijos pelkėje. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II priedą.
Mažasis varpenis (Botrychium simplex). Tai daugiametis iki 15 cm aukščio žolinis driežlielinių šeimos augalas, besidauginantis sporomis. Vėlyvojo ledynmečio laikotarpio reliktas. Dažniausiai įsikuria briedgaurynų bendrijose. 1996 m. ŽNP teritorijoje, Uošnos ir Juodupio upelių santakos slėnyje atrasti keli individai yra vienintelė reali šio augalo radimvietė Lietuvoje. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.
Didysis auksinukas (Lycaena dispar). Gyvena šlapiose pievose, paupiuose, paežerėse, drėgnose pamiškėse. Drugiai skraido birželio – liepos mėn. Vikšrai minta rūgštynės gudažolės, vandeninės rūgštynės lapais, o rudenėjant įsirausia į paklotę prie mitybinių augalų žiemoti. ŽNP pavieniai drugiai aptinkami prie bebraviečių, užpelkėjusiose tarpukalvių, drėgnose paupių pievose. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.
Auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia). Aptinkama natūraliose ir pusiau natūraliose humusingose krūmokšniais apaugusiose pievose, pamiškėse su melsvąja melvene, smulkiomis viksvomis apaugusiose žemapelkėse ir šarmingose pelkėse kur auga pievinė miegalė. Skraido gegužės pabaigoje – birželio mėn. Vikšrai minta miegalės, gysločio, veronikos lapais. ŽNP rastos dvi populiacijos, gyvenančios Siberijos ir Paburgės pelkėse. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II priedą.
Šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis). Veisiasi nedideliuose eutrofiniuose, mezotrofiniuose silpnai rūgščiuose ežerėliuose su gausiai augančiomis viksvomis, švendrais. Suaugėliai skraido birželio mėn. netoli vystymosi vietų. ŽNP ši rūšis dažna bebravietėse ir jų prieigose. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.
Dvijuostė nendradusė (Graphoderus bilineatus). Gyvena ir veisiasi švariuose ežeruose ar kūdrose, senvagėse, kurių pakrantėse veši viksvos, asiūkliai, puplaiškiai ir kt. Tiek suaugėliai, tiek lervos daugiausia aptinkami saulėtoje telkinio dalyje apie 30 cm gylyje. Lervos maitinasi planktoniniais vėžiagyviais. ŽNP atrasta Rotinėnų tvenkinyje, Iešnalio, Pakastuvos ežeruose. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.
Keturdantė suktenė (Vertigo geyeri). Tai pilvakojis 1,7 x 1,2 mm moliuskas aptinkamas ant samanų, augalų liekanų kalkingose, labai drėgnose vietose (žemapelkėse, užpelkėjusiuose apyežeriuose). ŽNP žinoma vienintelė šios rūšies radimvietė Siberijos pelkėje. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II priedą.
Ovalioji geldutė (Unio crassus). Tai dvigeldis moliuskas gyvenantis negiliuose, švariuose, tekančiuose vandenyse su smėlio arba smulkaus žvyro dugnu. Gali išgyventi iki 80 m. ir užaugti iki 11 cm ilgio. ŽNP ši rūšis gyvena Babrungo ir Uošnos upėse. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.
Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus). Uodeguotiesiems varliagyviams priklausanti rūšis, kuriai reikalingos vandens ir sausumos buveinės. Veisimosi metu gyvena giliose neuždumblėjusiose kūdrose, esančiose miškų laukymėse, pamiškėse, parkuose. Vasaros viduryje išlipa į sausumą. Čia lieka žiemoti. ŽNP aptiktas Platelių parke bei Mikytų kraštovaizdžio draustinyje. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.
Lūšis (Lynx lynx). Šis katinių šeimos žinduolis gyvena dideliuose spygliuočių ir mišriuose miškuose su tankiu pomiškiu, išvartomis, pelkėtais plotais. Gerai laipioja medžiais. Tinkamiausios lūšims miškų buveinės driekiasi ŽNP rytinėje dalyje. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.
Ūdra (Lutra lutra). Kiauninių šeimos žvėrelis, gyvenantis prie gėlų vandens telkinių. Puikiai plaukioja ir nardo. Slepiasi urvuose, bebrų trobelėse, pakrančių nendrynuose. Negausiai paplitusi visoje ŽNP teritorijoje, dažnesnė Uošnos, Varduvos, Pietvės aukštupiuose. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.
