Valdo Barakausko tapybos darbų paroda „Vasaros impresijos”

Ekspozicija veiks rugpjūčio 8 d. – rugsėjo 8 d.

V.Barakauskas 1985 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą (dabar Šiaulių universitetas). Tapytojas. Nuo 1985 m. aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, rengia personalines parodas, yra aktyvus plenerų, tarptautinių projektų dalyvis. Dailininkas yra sukūręs tapybos darbų viešuose interjeruose Airijoje bei meno kūrinių Lietuvos (sukūrė stacijas Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo bažnyčioje Šiauliuose) ir Vokietijos bažnyčiose. Daugiausia tapo akvarele, aliejumi, užsiima sienų tapyba (freskomis) bei kitomis technikomis.

2007 m. V. Barakauskui įteikta Šiaulių miesto kultūros ir meno laureato premija, kurią kasmet teikia Savivaldybė už reikšmingą ir aktyvią kultūrinę veiklą.

„Voldemaro tapybos savitumas – jo paties atrasta akvarelės liejimo technologija, naudojant įvairias pagalbines priemones: trynimą, skutimą, deginimą. Tai leidžia menininkui pasiekti sunkiai suvokiamą skirtingų faktūrų gausą. Šios faktūros sukuria abstrakčias spalvines dėmės ir plotus, kurie yra tik aliuzija į kažkokį atpažįstamą ojektą. Šalia jų išnyra itin preciziškai nutapytas/nupaišytas daiktas ar gyvis, kur realistiškumas tampa skaudžiai atviras ir akivaizdus. Toks metodas leidžia autoriui taikliai, atvirai ir ironiškai pasakyti tai, kas jam aktualu, nebijant pasijuokti iš savęs ir dažnai gyvenime pasitaikančio absurdiškumo. Tapytojas dėl santūraus kolorito ir akvarelės liejimo virtuoziškumo yra estetas, tačiau tai jam netrukdo išreikšti savo kritiškai ironiško požiūrio į aplinką. Šitaip ironizuoti gali tik aukštą techninę meistrystę ir minties intelektualumą valdantis menininkas.“ (Ernesta Šimkienė, menotyrininkė).

„Gal labiausiai prie Valdo limpa akvarelės etiketė. Įsižiūrėjęs gali pamatyti, kad už perregimų paviršių tyliai plauko, sklando ir skendėja tolimo ir akį traukiančio pasaulio pavidalai. Asociacijų su vandens stichija kelia ir paveikslų spalvos: nuo skaidrių žalsvai melsvų iki pilkšvai rusvų tonų.

Nerūpestingus išgrynintus peizažus, dūmų miražus jo kūryboje keičia kitų minčių pagimdyti vaizdiniai: nuo lopšio iki karsto, nuo gyvo iki negyvo, nuo abstraktaus iki realaus. Pažeriant užuominų gūsius, suteikiant daugybę galimų autoriaus minčių spėjimo variantų, interpretacijų, kurios priklauso nuo kiekvieno žiūrinčiojo proto ir jausmų galios, patirčių ir pastangų.“

„Valdas nemėgsta rėmų ir vargiai į juos sutelpa. Jo gyvenime būta nemažai ieškojimų, nestandartinių situacijų ir sprendimų. Studijų metais intensyviai domėjosi Rytų religijomis ir filosofija. Pasisėmė ankstyvos išminties ir kantrybės. Dabar sako, kad Rytai priartėjo – juos gali rasti ir prie Platelių ežero (daugiau kaip dvidešimt metų vasaras praleidžia Užpelkių kaime, apie 3 kilometrai nuo Platelių ežero), ir Šiaulių užmiestyje – ir keliaudamas į priešingą nuo Rytų pusę.

Buvo intensyvus piligriminių kelionių periodas. Minimaliomis lėšomis su minimalia draugija jis važiavo į pasaulį ieškoti savęs, būti savimi, akumuliuoti energijos, kurios prireikia kūrybai.

Tos kelionės Valdui davė ir konkrečios naudos – pasaulio kultūros, dailės pažinimo, pamatymo iš arti.“ (Vita Morkūnienė, žurnalistė).