Paskelbus atranką į šių metų projektą „Misija Sibiras“, Laura Rojutė ilgai dvejojo, ar reikėtų ryžtis dar kartą pildyti dalyvio anketą. Prieš dvejus metus vedama entuziazmo, mergina pirmą kartą užpildė anketą ir pateko tarp daugelio laimingųjų, kuriems buvo skirtas nelengvas išbandymas – bandomasis žygis nepramintais Lietuvos miškų takais. Tuomet Laura įveikusi 18 km nusprendė pasitraukti.
Laikui bėgant jos energija ir užsispyrimas įveikti išbandymą ir patekti tarp „Misijos Sibiro“ ekspedicijos dalyvių vis stiprėjo. Antrasis mėginimas – Laura 2013 m. vėl tampa bandomojo žygio dalyve. Įveikusi visą, fiziškai nelengvą ir įvairiausių išbandymų pilną etapą – 61 km, ji vis dėlto negauna kelialapio į ekspediciją. Kaip teigia mergina, rezultatu nusivilti neleido išbandymo metu užmegztos naujos pažintys ir žinojimas, kad stiprus noras bei užsidegimas jai vis dėlto padėjo įveikti alinantį žygį.
Sakoma, kad trečias kartas niekada nemeluoja. Nors Laura abejojo ar šį sykį ji turėtų pildyti anketą, tačiau draugo padrąsinta, mergina visgi tai padarė. Bandyti dar kartą Laurą paskatino ne tik užsispyrimas ar tikslas kažką įrodyti sau bei kitiems, bet nuoširdus noras tapti jauno, aktyvaus ir pilietiško žmogaus pavyzdžiu savo mokiniams: „Skatino kažkoks nenusakomas vidinis vienybės jausmas. Tautiškumo, bendrumo jausmas. Tai mūsų istorija. Mūsų šaknys. Mes turime atiduoti reikiamą pagarbą tiems žmonėms. Mano pačios seneliai buvo išvežti. Jiedu Sibire susipažino, susituokė ir gimė pirmoji jų dukra. Bet jie laimingai grįžo gimtinėn. O kiek gyvenimų ir likimų tragiškai užgeso pakeliui į Sibirą, kiek jų išmėtyta į vandenų dugną. Viduje jaučiu, kad aš PRIVALAU ir aš GALIU būti pilietiškumo, tautiškumo, vienybės su proseneliais pavyzdžiu.“ – teigė Laura. Sėkmingai perėjusi bandomąjį etapą, mergina su kitais ekspedicijos dalyviais išvyko į tolimąją Krasnojarsko sritį.
Dalyvaujant ekspedicijoje įsimintiniausi ir labiausiai Laurai atmintin įstrigę buvo du momentai. Pirma – masyvi ir neaprėpiama Rusijos gamta, didinga savo taigomis bei bekrašte Janisėjaus upe. Antra – aplankytos Zacharvokos kapinaitės, sunykę, kadaise tremtinių lietuvių rankomis statyti kryžiai, nebyliai kalbantys apie patirtas mūsų tautiečių ir artimųjų kančias. Žinojimas, kad šie žmonės savo rankom juos gamino, nešė, statė. Taip, kaip ir Lietuvoje. Ir visai nesvarbu, kad ta Lietuva taip nepasiekiamai toli… Tai negalėjo nepaliesti ir nesujaudinti.
„Misija Sibiras“ visdar tęsiasi. Nors bandomasis žygis ir ekspedicija į Krasnojarską baigėsi, nuolatos vyksta projekto pristatymai bei susitikimai su bendruomenėmis, mokiniais, studentais. Pasak Lauros, praėjus keliems mėnesiams po išvykos, ji visdar turi ir nori daug papasakoti. Prisiminimų ir įspūdžių gausa neleidžia apibendrinti patirties, visko iki galo neperteiksi žodžiais: „Kaip sakau, papasakoju tik ledkalnio viršūnės viršūnėlę.“ – sako Laura. Susitikimuose su projekto dalyviais dalyvaujantis jaunimas noriai klausosi pasakojimų, užduoda klausimus. Tačiau visada išlieka gaji problema, ar jie iš tiesų supranta tikrąją istoriją, žmonių išgyventą skausmą, tėvynės ilgesį. Ar visa tai pasieka jų širdis? Laura sako, kad tai suprasti labai sunku. Ji teigia, kad iki galo tai suvokti gali tik tas, kas visa tai išgyveno. Tai pastebima iš vyresnio amžiaus žmonių, kurie labai atidžiai seka projektą bei su didele pagarba sutinka ekspedicijos dalyvius, noriai dalinasi asmeninėmis istorijomis, dėkoja.
Paklausus, kuom projektas „Misija Sibiras“ sudomino ir patraukė, Laura atsako, kad jame buvo galima sutikti tiek daug patriotiško ir pilietiško jaunimo, kaip nei vienoje kitoje vietoje. Gera žinoti, kad nesi vienintelis panašiai mąstantis žmogus: „Pasirodo Lietuvoje yra dar daug sveiko jaunimo. Žavi ir suteikiama galimybė vykti į Sibirą ir misijos informacinis viešumas. Tokiu būdu apie projektą, gerus darbus, patriotiškus žmones sužino daug daugiau žmonių. Žinia paskleidžiama labai plačiai organizuojant visą projektą.“ – teigia mergina. Jaunatviškumas, nauji iššūkiai, patraukli jaunimui forma, inovatyvumas, prasmingumas – tokiais žodžiais Laura nusako priežastis, kodėl projektas ją sudomino. Ji tikisi tapti pilietiškumo pavyzdžiu kitiems: „Galų gale tokia jau mokytojo pareiga – būti pavyzdžiu. O pavyzdys moko geriau, nei daugybė žodžių, neparemtų patirtimi. Atrodo, darau gerą darbą – sėju patriotiškumo sėklas vaikų širdyse.“ – baigdama pokalbį tarsteli mergina. Ar tos sėklos sudygs, parodys laikas.
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Biudžetinė įstaiga. Didžioji g.10, Plateliai, LT-90420 Plungės raj.
+370 448 49231
+370 448 49337
znp@zemaitijosnp.lt
Zemaitija National Park Directorate
Didžioji str. 10, Plateliai, LT-90420, Plungės dstr., Lithuania
Įmonės kodas: 191440964
PVM mokėtojo kodas: LT914409610, duomenys kaupiami juridinių asmenų registre.
Steigėjas - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Puslapio sukūrimas dalinai finansuotas Europos Sąjungos 2014-2020m. Interreg V-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis.
