Paroda ,,Senoji tekstilė“

Paroda ,,Senoji tekstilė“ (Audiniai iš Mažeikių muziejaus rinkinių). Parodoje ,,Senoji tekstilė“ pristatomi tradiciniai audiniai (lovatiesės, rankšluosčiai, paklodės, užvalkalai, staltiesės) iš Mažeikių muziejaus rinkinių.

Ekspozicija Platelių dvaro svirne veiks 2016  m. gegužės 31 d. – birželio 29 d. 2016 m. birželio 30 d. 12.00 val. nuoširdžiai kviečiame į parodos uždarymą.

Apie tradicinius audinius

Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Ausdavo daugiausia moterys, nors jau XVI a. rankraštiniai šaltiniai mini ir audėjus vyrus. Lietuvaitės iš mažens buvo mokomos austi. Piemenaudamos mergaitės ausdavo juosteles, paaugusios – ilgus rietimus drobių, rankšluosčių, užvalkalų, paklodžių, lovatiesių…

Audiniai buvo ir yra reikalingi įvairiems tikslams. Jų turėjo užtekti ne tiktai savo šeimos kasdieniniams gyvenimo poreikiams; ne mažiau jų reikėjo ir įvairių reikšmingų gyvenimo įvykių metu: per vestuves, krikštynas, laidotuves, kulto aukoms, mainų prekybai (žinoma, pavyzdžiui, kad senovėje Lietuvoje 10 saujų linų ir net drobės stuomuo prekyboje buvo naudojami kaip piniginiai vienetai). Audiniais ir verpalais lietuviai mokėdavo duokles.

Lietuvių liaudies audiniai labai įvairūs: rankšluosčiai, staltiesės, užvalkalai, paklodės, audiniai drabužiams,  lovatiesės, užuolaidos ir kt.

***

Lovatiesės, puošnios ir turtingos savo raštais, spalvomis lovatiesės Žemaitijoje  dar vadintos „kapomis“, „divonais“, „dekiais“, „užtiesalais“. Senesnėms lovatiesėms ir gūnioms būdingi skersiniai ir išilginiai dryžiai. Vienokių ar kitokių dryžių dominavimas parodo tam tikros etnografinės srities tradicijas. Žemaičiai mėgo išilgai dryžuotas lovatieses, austas iš storų vilnonių siūlų arba mestas medvilniniais, o ataustas vilnoniais. Išilgadryžių žemaitiškųjų lovatiesių audimo technika sumuštinė. Tamsiame fone žėri beveik visos vaivorykštės spalvos, kurios audinyje išdėstytos atskirais plotais, neįpinant vienos į kitą. Lovatiesėms būdingi ir labai paplitę įvairiai sukomponuoti langučiai bei katpėdėlės. Sovietmečiu austose rinktinėse lovatiesėse paplito įvairūs stambių gėlių, paukščių ir kitokie motyvai svetimi lietuvių tradicijai.

***

„Katra motina tur dukterų, anoms kraitį praded krauti anksti, kol tos dukterys dar mažos tebėra. Taiso piernatas, patalus, poduškas…“ – tai ištrauka iš Amelijos Lengvenaitės Urbienės 1975 m. etnografinių aprašų, užrašytų Viekšnių apylinkėse.

Iš šio aprašo užkliuvo žodis piernatas, o tai reiškia patalynės komplektai, kurių marti turėjo atsivežti mažiausiai du.

Mažeikių muziejaus fonduose, tekstilės rinkinyje yra treji kraitiniai patalų užvalkalai, iš  daugiau kaip 100 užvalkalų pagalvėms tik 3 paminėti kaip kraitiniai, o paklodės arba drobulės, taip jas vadina žemaičiai, į kraitį – 5 iš 31.

Iš paklodžių rinkinio išsiskiria prieloviai (tarmiškai: intėistovė arba užtėistovė) – tai paklodė vienu pagražintu kraštu paloviui uždengti, kuriame dažnai būdavo sudedami įvairūs kasdienės buities daiktai. Prielovis įtiesiamas po patalais ar čiužiniu, kad kuo tvirčiau ir stabiliau laikytųsi.

Pagalvių ir pagalvėlių užvalkalai buvo puošiami. Ankstesniųjų visas audinys sulanguojamas arba galai užbaigiami baltos ir raudonos spalvų deriniais, vėlyvesniųjų – vąšeliu nertais ir įsiūtais nėriniais, yra ir su išsiuvinėtais inicialais.

Žemaitės ypač mėgo skareles (tarmiškai: koskelė, raištelis) ir skaras (tarmiškai: koska). Skareles dėvėdavo prie bet kokio rūbo: vasarą siausdavosi ant palaidinukės, švarkelio, megztinio, žiemą – ant palto ar kailinių. Skarą visada pasiimdavo keliaujant į bažnyčią, turgų ar tolimesnę vietovę žvarbiu oru. Važiuojant vežimais ar rogėmis jomis gaubdavosi ir dengdavosi kelius. XX a. I pusėje skaras dažniau pirkdavo, negu ausdavo. Pirkdavo miestelių parduotuvėse, turguose.

Namie tvarkingai sulankstytas skaras laikydavo skryniose, vėlesniais laikais – komodose ir spintose.

***

Rankšluostis – rankoms, veidui šluostyti skirtas pailgas siauras audeklo gabalas. Lietuvos galulaukėje – Žemaitijoje –  rankšluostis vadinamas abrūsu, abrūseliu. Išskirčiau praktinį (kūno sausinimui) ir dekoratyvinį (trobos papuošimui) naudojimo būdą. Ryški tradicinė apeiginė paskirtis: rankšluostis lydėjo žmogų visose svarbiausiose gyvenimo akimirkose. „Gimusį kūdikį stipriai susukdavo į ilgą lininį rankšluostį, kad būtų stiprus, sveikas ir atsilaikytų gyvenimo negandoms“ (M.Ūksaitė-Ūksienė, 1907-1997). Vestuvėse jaunoji apjuosdavo piršlį ir apdovanodavo pabrolius rankšluosčiais arba raštuotomis pirštinėmis. „Į paskutinę kelionę kiekviena turėdavo išsiaudusi ilgiausius ir gražiausius rankšluosčius nešėjams“ (A.Žilinskytė-Tarvydienė, g. 1918 m.). Dabar Mažeikių muziejuje saugoma virš 150 rankšluosčių, surinktų iš buvusios Mažeikių apskrities. Metrikų duomenimis yra žinoma apie 40 audėjų. Dauguma jų – paprastos kaimo moterėlės, namų šeimininkės, nes rankšluostį išsiausti privalėjo mokėti kiekviena įsėdusi į stakles. Sudėtingesnių raštų subtilybių dukros mokėsi iš mamų.

Mažeikių muziejaus vyr. fondų saugotoja

Raimonda Ramanauskienė