Joninės Plateliuose

Švėntė rėktous polkluora ansamblē: „Alksna“ ėr ,,Alksniukai” ėš Mažeikiu, „Platelē“ ėš Plateliu.

20:00 –   švėntės pradė: ejėms pro vartus, apsėprausėms;

20:30 –   kupouliavėms, ēnont par devynis laukus, vainėku pynėms;

21:10 –    būrėmā so kupuoliem, lingavėmuos, vainėku mietyms;

22:00 –  saulės palydiejėms;

22:20 –  aukora, stebolės  ė lauža oždegėms;

22:40 –   mediu lonkyms;

23:40 –  Juoniu ė Janinu sveikėnėms;

24:00 –  papartė žėida ėiškuojėms; šuokėniejėms par lauža;

0:20 –    vainėkieliu plokdyms;

1:00 –     linksmybės;

4:42 –   prausėmuos rasuo, tekontiuos saulės sotėkėms.

JUONĖNĖS (RASAS) – tvierėma, prasėdiejėma švėntė, kaa sovešiejosi gamta yr pasėruošosi pradietė naujė gyvybė. Rasuo slēpas ė omžėna žmuogaus vėltis pergalietė bluogi ė mėrti. Diel tuo stėngsiamuos apsauguotė savi, javus, nomus, gyvuolius. Pargodrausem raganas.

Žuolynaa tumet tor daugiausee gyvybės, vaistažuolės – gydomūju savybiu ė magėjės.

Nuotrynu ė šermokšniu šakelės nubaida raganas.

Kupuolė – pasaulė medis, augmėnėjės klestiejėma  ėprasmėnėms.

Vainėks – omžėnybės simbuolis.

Ognės – stebuklinga, ana ne tik apvala, bet  ė soteik jiegū, gyda, pagausėn javū ė lėnū derliu.

Papartė žėids – žmuogaus svajoniu  ėsėkūnėjėms.

Rasa – gyvybė, gausuos, gruožė ė  sveikatas šaltėnis.

Joninės – žemaičių tradicinė šventė. Senieji žemaičiai Joninių išvakarėse ant Gojaus užkurdavo laužą, kelis vežimus sukūrendavo. Tolimoje apylinkėje buvo matomas laužo pašvaistė. Prie laužo susirinkdavo trijų ūkių jaunimas, suaugusieji su vaikais. Namuose pasilikdavo tik senelės ir seneliai. Ateidavo ir kaimynų. Susirinkusieji iki trečios valandos nakties – aušros – dainuodavo ir šokdavo, linksmindavosi. Koks būdavo visų noras, kokia laimė pražydusį papartį surasti! Įprasta sakyti, kad paparčiai pražysta tik vieną kartą metuose – Joninių išvakarėse, 24 valandą nakties. <…> šeimininkas rūpindavosi, kad Gojuje nepranyktų paparčiai. Žemaičiai šv. Jonui Nepomukui prie upelių statydavo koplytstulpius, Jono Krikštytojo vardą parinkdavo savo sūnums. Daugelyje sodybų būdavo po vieną Joną. Vardines keldavo. Į vaišes susirinkdavo arti gyvenantys giminaičiai, gerieji, artimieji kaimynai. Žmonės tikėjo, kad šv. Jonas gyvulius, ūkį globoja…

Juozas Mickevičius, ,,Tėvų ir protėvių žemė”, pirma knyga.