Europos žydų kultūros paveldo dienos 2013. Žydų paveldas ir gamta
2017-04-14 / Žemaitijos NP

     

 

Platelių dvaro svinas, Didžioji g. 22, Plateliai

Rugsėjo 12 diena

 16.00 val.  – Fotografijų apie tarpukario Platelių žydus (,,Estera iš Platelių“) ir Jakovo Bunkos drožinių parodos atidarymas. Paroda skirta tautodailininko Jakovo Bunkos 90 metų jubiliejui.  

 Ekspozicija veiks 2013 m. rugsėjo 10 d. – spalio 16 d.

 

Žemaitijos nacionalinio parko direkcija

Plateliai, 2013

 

Apie Platelių žydus

Pirmieji žydai Plateliuose apsigyveno XVIII amžiaus pabaigoje. Jie vertėsi smulkia prekyba, amatais, žvejyba. Pagrindinis bendruomenės centras buvo Beit Midrašas. Prieš I pasaulinį karą 15 Platelių žydų priklausė Agudath Yisrael partijai.

Nuo 1890 metų daug Platelių žydų emigravo į Ameriką ir Pietų Afriką.

Pagal visos Rusijos 1897 metų gyventojų surašymą, Plateliuose iš 611 gyventojų 171 (28 proc.) buvo žydai.

Per I pasaulinį karą, 1915 metų vasarą Platelių žydus rusų kariuomenė iškraustė į Rusijos gilumą.

Tarp rabinų, dirbusių Plateliuose iki I pasaulinio karo, buvo apie penkiasdešimt metų čia gyvenęs Šlomas Školnikas bei 1911 metais rabinu išrinktas Mošė-Zivas HaKoenas.

Lietuvos nepriklausomybės metais (1918-1940) ekonominė Platelių žydų padėtis pablogėjo. 1923 metais ją dar labiau apsunkino beveik pusę miestelio namų sunaikinęs gaisras. Norėdami išsilaikyti, Platelių žydai naudojosi giminaičių iš užsienio pagalba, dirbdami savo ūkeliuose prie namų.

Pagal pirmąjį Lietuvos gyventojų surašymą, 1923 metais Plateliuose gyveno 645 žmonės, iš kurių 150 (23 proc.) buvo žydai.

Pagal 1931 metų valstybės registrą, Plateliuose žydams priklausė dvi audinių, vieną geležies dirbinių bei įrankių, viena vaistų ir bakalėjos parduotuvės.

Lietuvos nepriklausomybės metais žydų emigracija tęsėsi, jų miestelyje mažėjo.

Dauguma Platelių žydų priklausė sionistų judėjimui. Per Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio minėjimą 1928 metais Platelių žydai kartu su lietuviška iškėlė ir mėlyną-baltą su Dovydo žvaigžde vėliavą. Rinkimuose į devynioliktą sionistų kongresą iš 41 Platelių žydo 39 balsavo už Mizrachi partija, 2 – už Visuotinio sionizmo judėjimą.

1940 metų vasarą Lietuvą aneksavo Tarybų Sąjunga ir ji tapo tarybine respublika. Pagal naują tvarką, žydų malūnai ir parduotuvės buvo nacionalizuoti. Visos sionistų, jaunimo organizacijos – panaikintos. Tuo metu Plateliuose gyveno apie 120 žydų (18 šeimų). Rabinas buvo Nahumas-Lipmanas Hananija.

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo TSRS ir Vokietijos karas. Po kelių dienų vokiečiai įžengė į Platelius. Vietiniai nacionalistai kartu su atėjūnais suėmė apie trisdešimt žydų vyrų, o po kelių dienų juos nužudė ir užkasė Bokštakalnio papėdėje, apie puskilometrį nuo Platelių, prie kelio į Salantus.

Apie devyniasdešimt moterų, vaikų, senių gyveno miestelyje dar kelias savaites. Juos nužudė Laumalenkos kaime, ant Platelių ežero kranto, apie 3 kilometrus nuo Platelių.

Josifas Rozinas

 

Esteros Šapiraitės dukros Nili Hilman užrašyti mamos prisiminimai apie Platelius

 Mano mama mėgo pasakoti apie savo gyvenimą Lietuvoje. Nors ji neteko tėvo labai anksti, jauniausia šeimos atžala gavo daug meilės ir dėmesio. Manau, pirmiausia ji mokėsi namuose, o, šiek tiek paaugusi, lankė žydų mokyklą Plungėje, vėliau – gimnaziją Telšiuose, kuriuose gyveno pas giminaičius. Žinau, kad Telšiai tuo metu buvo svarbus žydų kultūros centras. Mano mama puikiai prisiminė tuos laikus ir daugybę draugų. 1927 metais baigusi mokytojų seminariją tapo mokytoja.

Dirbti ją pasiuntė į Antalieptę šalia Dusetų. Čia ji susirado daug draugų, dalyvaudavo susitikimuose, sunkiai dirbo mokydama daugiausiai vargingų šeimų vaikus. Kai išvažiavo į Izraelį, paliko daug draugų, su kuriais susirašinėjo, o jų nuotraukas saugojo savo albume.

Mama labai dažnai prisimindavo gyvenimą Plateliuose. Mano vaikystė buvo pilna pasakojimų apie mažą miestelį, didelį šeimos medinį namą pagrindinėje gatvėje, vaistų krautuvę, kurioje plateliškiai galėdavo įsigyti ir kitokių prekių pirmame aukšte, apie Platelių kasdienybę, mokyklą. Ji pasakodavo apie sodą prie namo, jame augusias vyšnias, obelis, apie metų laikus.

Mama pasakodavo apie miestelį, ežerus bei miškus aplink jį. Mums patikdavo klausytis apie šaltas žiemas ir užšalusi ežerą. Gyvenant šiltoje šalyje su švelniomis žiemomis, tai įsivaizduoti buvo sunku. Atvažiavusį į Minesotą, pirmą kartą pamačiau užšalusi ežerą ir man pasivaideno, kad atgijo mamos pasakojimai apie Platelius. Kai mes skųsdavomės šaltu oru, ji juokdavosi ir pasakodavo apie sniegą bei speiguotas jos jaunystės dienas arba atversdavo albumą ir rodydavo nuotraukas, kuriose žmonės stovėjo ant ledo ar sniego pusnyse.

  Ji mėgo prisiminti miškus, kuriuose rinkdavo grybus, uogas, pasiplaukiojimus Platelių ežere. Rodydavo nuotraukas ir žadėdavo vieną dieną nuvežti mus pamatyti nuostabų ežerą. Rodė ir savo šeimos, giminaičių nuotraukas, vardijo jose esančių žmonių vardus, bet ilgainiui, kai jau tikrai sužinojo apie jų žūtį, nustojo apie juos kalbėti.  

Sunkiais laikais mama pasakodavo apie savo vaikystę prie ežero kaip apie savo stiprybės šaltinį. Kai ji sirgo vėžiu ir kentė skausmus, aš stengiausi jai padėti siūlydama vaizduotėje nusikelti į mielą vietą. Ji iškart pradėdavo pasakoti apie Platelius. Tai padėdavo jai jaustis geriau.

Prieš pat mirtį, kai jai suleido skausmą malšinančių vaistų, aš jos paklausiau, kaip ji jaučiasi. Neatmerkdama akių ji atsakė, jog skausmas praėjo, o save ji matė prie mylimo Platelių ežero. Mirė ji ramiai, su šypsena veide.

2011 metais su vyru aplankėme mano vaikystės dalimi tapusius Platelius, kuriuos mama prisiminė su didele meile. Bet mamos Platelių neberadome. Vienintelės nepasikeitusios nuo mamos vaikystės laikų vietos liko ežeras ir miškai. Jie buvo tokie pat nuostabūs kaip mamos pasakojimuose. Ji svajojo vėl juos pamatyti, sutikti žmones, kurių, deja, seniai nebėra.

Mudu su vyru aplankėme vienintelį likusį vietinį žydą Plungės rajone, o gal ir visoje Žemaitijoje Jakovą Bunką, miškuose paslėptas masinių žudynių vietas ir suvokėme, kad mamos paliktas ir dabartiniai gyvenimai skiriasi kaip diena nuo nakties. Beveik nieko iš spalvingo Lietuvos žydų gyvenimo nebeliko. Mano mamos gyvenimas ir prisiminimai, nužudytųjų kapai yra tik dalelė išlikusios atminties apie Platelius – mažą štetlą, kuri mama labai mylėjo.  

 

Jakovas Bunka

Gimiau 1923 metų liepos 13 d. Plungėje. Čia baigiau pradžios mokyklos keturias klases. 1934 metais su šeima išsikėlėme gyventi į Klaipėdą, kurioje lankiau Donelaičio vardo mokyklos penktą klasę. Kai sukako 13 metų (bar micva) skaičiau tam mėnesiui skirtas Toros ištraukas (nachamu, nachanu ami) vėliau nugriautoje Klaipėdos sinagogoje. Kitą dieną pas mano motiną atėjo Klaipėdos žydų bendruomenės atstovas ir pasiūlė leisti važiuoti į garsiosios Telšių rabinų seminarijos (ješivos) paruošiamąją mokyklą (Mechina).

Ten mokiausi iki 1939 metų . Kai vokiečiai užėmė Klaipėdą, visa šeima grįžo į Plungę. Dėdės patartas iš Telšių namo grįžau ir aš, pradėjau mokytis staliaus amato.

1941 metais, prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui, evakuavomės į Sibirą. 1942 m. balandžio mėnesį kartu su tėvu gavome šaukimus atvykti į formuojamą 16-tą Lietuvišką diviziją prie Volgos. Mane paskyrė į atskirą kulkosvaidžių batalioną.

Pirmasis mūšis buvo prie Oriolo srities Aleksejevkos kaimo. Divizija patyrė didelių nuostolių.

1943 metų kovo aštuntą tėvas žuvo. 1945 metais žuvo jaunesnysis brolis Abraomas. Aš pats 1943 metų kovo pradžioje buvau sunkiai sužeistas ir gydžiausi Zlatousto ligoninėje. Dar joje buvau, kai į ligoninę atvyko „pirkliai“ iš legendinio Dovatoro – prie Maskvos žuvusio žydo – vadovaujamo  Dono kazokų antrojo korpuso. Jie mūšiuose patyrė didelių nuostolių, todėl rinko ne tik kazokus.

Pakliuvau į korpuso trečios divizijos dešimtą gvardijos kavalerijos pulką raiteliu – žvalgu. Pulkas stovėjo Baltarusijos Pripetės mieste. Su šituo daliniu ėmėme Varšuvą, Berlyną.

1945 metų kovo mėnesį prie Frankfurto prie Oderio žvalgyboje buvau antrą kartą sužeistas, bet po mėnesio jau grįžau iš Lodzės ligoninės į savo dalinį. Dalyvavau susitikime su amerikiečiais prie Elbės. Karas man baigėsi gegužės antrą, kai buvo paimtas Berlynas. Iki Vokietijos kapituliacijos jokiuose mūšiuose nebedalyvavau.

Po karo iki 1947 metų balandžio mėnesio buvau paskirtas į tarybinę okupacinę kariuomenę. Tarnavau Arenshofo miestelyje komendantu, nes mokėjau vokiškai. Turėjau ir vietinį padėjėją – Helmutą Heroldą, su kuriuo palaikėme ryšius iki jo mirties 1956 metais.

1947 metų balandžio mėnesį buvau grąžintas į Lietuvišką diviziją, demobilizuotas ir parvažiavau į Plungę, kurion iš Sibiro jau buvo grįžusios mama ir trys seserys.

Iki 1949 metų dirbau įvairiose įstaigose, o tais metais pradėjau dirbti pagal specialybę – Plungės pramonės kombinate staliumi baldų dirbtuvėje.

1963 metais vietoje pramonės kombinato buvo įkurta „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonė, kurioje buvau pirmasis suvenyrų cecho vadovas. Tada pradėjau intensyviai kurti. No vaikystės piešiau, kaliau akmenį, dariau inkrustacijas, bet viską nutraukė karas. Tik 1960 pradėjau tapyti ir drožinėti. Vėliau pradėjau tik kurti skulptūras.

1961 metais apdovanotas Meno saviveiklos žymūno ženklu, 1965 metų rugsėjo mėnesį buvau priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą (anksčiau – Meno rūmai). 1989 metais pradėjau kurti žydų tematika: žydų amatininkus batsiuvius, siuvėjus, laikrodininkus, kalvius, muzikantus, religine tematika „Su Tora“, „Su tfilim“, personažus pagal žydų rašytojų kūrinius „Našlaitis Mendelis“, „Tevje pienininkas“, „Menachem Mendel“ ir kitus, personažus iš žydiškos tautosakos „Po vaiko lovele stovi balta ožkelė“, „Sekmadienio bulvės“, holokausto tema „Skausmas“, „Scena“, „Sudegintieji“ ir kitus.

Manau, kad didžiausias mano darbas – Kaušėnuose nužudytų Plungės žydų atminimo įamžinimas sukurtame memoriale. Plungės rajone yra dešimt žydų masinio naikinimo vietų, Kaušėnuose guli beveik du tūkstančiai moterų, vyrų, vaikų, senelių. Juos dabar kasmet  aplanko šimtai žmonių iš viso pasaulio. Su kolegų pagalba sukūrėme ir pastatėme devynias nuo puspenkto iki pusseptino metro aukščio ąžuolines skulptūras „Gimę gyventi“, „Žydų šeimos tragedija“. Be to, sukūriau skulptūras Platelių, Šateikių žydų masinio naikinimo vietose „Mozė“, „Pasipriešinęs“.

Su savo darbais dalyvavau parodose Meksikoje (1989), Izraelyje (1996), Vokietijoje (2003), Maskvoje (1977), Latvijoje (1965), Murmanske (1965). Mano darbų įsigijo Vilniaus Gaono, Telšių Alkos, Izraelio, JAV muziejai, meno mylėtojai iš Lietuvos, JAV, Kanados, Anglijos, Vokietijos, Austrijos, Danijos, Izraelio, Prancūzijos, Zimbabvės, Korėjos – viso iš 28 šalių, JAV senatorius Carl Levi, Didžiosios Britanijos ambasadorius Ch.Robins, Britanijos lordas W.Janner, Izraelio ambasada Latvijoje, buvęs Lietuvos AT pirmininkas V.Landsbergis, Prezidentas V.Adamkus, kino režisierius dokumentininkas iš Vokietijos A.Kaspar ir kiti. 1995 metais Lietuvos televizija apie mane sukūrė dokumentinį filmą „Mozė Plateliuose“.

Parašiau iki šiol neišleistą knygą apie Plungės žydų istoriją nuo 1348 metų. Ji išversta į anglų, vokiečių, žydų kalbas, jos kopija yra www.bunka.puslapiai.lt, Jad-Vašemo muziejuje, Mendeno (Vokietija) bibliotekoje.

Esu Lietuvos žydų bendruomenės garbės narys, apdovanotas žydų bendruomenės ir valstybės muziejaus garbės raštu už aktyvų dalyvavimą sutvarkant žydų žudynių vietas ir kapines.

 

Apdovanojimai ir veikla 

Šeši diplomai, trisdešimt aštuoni garbės raštai už kūrybą, devyniosnios personalinės ir jubiliejinės parodos nuo 1960 metų.

III laipsnio „Šlovės“ ordinas, II laipsnio „Šlovės“ ordinas, I laipsnio „Tėvynės karo“ ordinas, medaliai „Už drąsą“, „Už Varšuvos išlaisvinimą“, „Už Berlyno paėmimą“ – viso 16 ordinų ir medalių.

 

Scroll to top