Drama miške

2015-12-31 / Žemaitijos NP

Dažnai klaidžiojant miškuose, tenka aptikti gan nemalonių radinių – natūraliai gamtoje vykstančių procesų įrodymų. Kiaušinių lukštų, plunksnų, kailio ar kraujo likučiai, kartais ištrypta miško paklotė liudija apie neseniai įvykusią dramą, vienai pusei pasibaigusią tragedija, tuo tarpu kitai pusei tapusiu išgyvenimo garantu.

Šįkart žvėrių takais vaikščiojant Žemaitijos nacionaliniame parke esančio Plokštinės miško viduryje, dėmesį patraukė klyktelėjimas ir vos už keleto žingsnių nuo žemės pakylanti vištvanagio (Accipiter gentilis) patelė. Išpešioti pūkai aplink pusiau „nurengtą“ ir jau gerokai aplestą kiškelio kūną (galva ir uodega jau buvo spėti nulesti) liudijo, kad sugadinau puotą. Išsamiai apžiūrėjus auką paaiškėjo, kad tai – dar nedidelis baltasis kiškis (Lepus timidus). Taigi, ir plėšrūnas, ir auka – abu reti, todėl saugomi Raudonosios knygos atstovai. Baltasis kiškis – šiaurinė, miško gilumos rūšis, prisitaikiusi gyventi sniegynuose, todėl prieš žiemą pasidabinanti sniego baltumo kailiniais. Kadangi mišką iki pat gruodžio pabaigos baltas sniego apklotas buvo padengęs vos vienai savaitei laiko, kiškelio, pagal dydį sprendžiant – paskutinės, vėliausios vados, kailiukas jau buvo baltėjantis. Tai, matyt, ir patraukė vištvanagio – neprilygstamo skrajūno dėmesį, gebantį praskristi per šakų tankumyną pasiekiant net 100 km/h ir didesnį greitį. Vis dėlto, kadangi vanago atakos toli gražu ne visuomet būna sėkmingos, kuo skubiau palikau tą vietą žinodamas, kad vištvanagis netrukus sugrįš pabaigti doroti grobį.

 

LAMMC Miškų institutas

Rytis Zizas

Scroll to top