Atsargiai, žaltys!

Žemaitijos nacionaliniame parke vis dažniau galime pamatyti žaltį. Anksčiau čia žalčių nepastebėdavo nei vietos gyventojai, nerasdavo ir mokslininkai. Kodėl pastaruoju metu jų čia atsirado? Viena iš priežasčių gali būti klimato atšilimas, kita – žmogaus veikla, kai žalčius sugauna kitur, o čia paleidžia į laisvę, ar dar kitos priežastys.

Šiuo metu žalčiai labai pastebimi ant kelių. Jie ant kelio iššliaužia pasišildyti, o gal jau pradeda ieškoti žiemojimo vietų. Žiemos miegu žalčiai užmiega spalio arba lapkričio mėnesį, o pabunda kovo ar balandžio mėnesį. Per pastarąsias dvi dienas pati juos mačiau ant kelio link Barstyčių, prie Užpelkių piliakalnio. Gaila, kad tik vieną pavyko saugiai perkelti į kitą kelio pusę, kiti du jau buvo nebegyvi, pervažiuoti automobilių. Labai prašome vairuotojų būti itin atidiems, laiku pastebėti žaltį ant kelio, sustoti ir padėti jam pasiekti kelkraštį ar kitą saugią vietą.

Lietuviai nuo seno gerbė ir mylėjo žalčius. Žaltys Lietuvių mitologijoje – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju. „Lietuviai ir žemaičiai laikė žalčius įšiltai palovyje arba trobos kampe, kur stovėjo stalas. Tuos žalčius jie gerbė, tarsi jie būtų dieviškos būtybės. Tam tikru metų laiku juos kviesdavo prie aukų stalo. Žalčiai ateidavo, užlipdavo per drobulę ant stalo, paragaudavo įvairių valgių, o tada vėl grįždavo į savo urvus. Kai žalčiai pasišalindavo, žmonės džiaugdamiesi valgydavo pirmiausia iš to indo, iš kurio žalčiai pirmiausia paragavo, tikėdamiesi, kad tais metais jiems viskas laimingai klosis. Jeigu žalčiai kviečiami neateidavo arba nepaliesdavo ant stalo padėtų indų su valgiais, tada manydavo, kad tais metais juos ištiks kokios didelės nelaimės“ (prof. dr. J. Balys „Žalčių gerbimas senovės Lietuvoje“).

Žaltys yra žaltinių šeimos roplys. Žalčių Lietuvoje dvi rūšys: geltonskruostis ir lygiažvynis. Lygiažvyniai žalčiai yra saugomi, įrašyti į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, ir aptinkami pietų Lietuvoje. Geltonskruostis žaltys, aptinkamas jau ir pas mus, atskiriamas pagal galvos šonuose esančias dvi gelsvas ar oranžines dėmes. Žalčio žvyneliai ir visas kūnas iš viršaus yra metalinės spalvos, nors gali būti ir pilkas, rudas arba juodas, apačia – balta su juodais dryžiais. Žalčiai nėra pavojingi žmonėms, tačiau gindamiesi šnypščia ir gąsdina staigiais galvos judesiais, gali išpurkšti labai nemalonaus kvapo, balkšvai gelsvą skystį. Jei reikia, apsimeta negyvi. Tuomet suglemba, išsižioja, tačiau paleisti greitai „atgyja“. Gyvena vandens telkinių pakrantėse, užliejamose pievose, pelkėse, drėgnuose miškuose, senose kirtavietėse, sutinkami ir prie sodybų ar net… kambaryje, ant grindų. Medžioja sausumoje ir vandenyje, grobį ryja gyvą. Minta varliagyviais, jų buožgalviais, kartais driežais, mažomis žuvytėmis ir smulkiais paukščiais, graužikais ar kitais smulkiais žinduoliais, jaunikliai minta vabzdžiais. Aktyvūs dieną, medžioja ryte ir vakare. Poruojasi balandžio–gegužės mėnesiais susirinkę prie ežerų, upių. Kiaušinius deda į lapų krūvas, supuvusius kelmus ar kitas drėgnas šiltas vietas liepos – rugpjūčio mėnesiais. Vos 10–20 cm žalčiukai išsirita po 5–8 savaičių, subręsta tik 3–4 metais. Geltonskruosčiai žalčiai gyvena apie 25–28 metus. Kūno ilgis 65–140 cm, kartais pasitaiko iki 2 m. Patelės didesnės už patinėlius, o patinėliai palyginus retokai užauga didesni nei 110 cm ilgio.

Daiva Abrutė

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėja