Atliktas valstybinis lūšių monitoringas
2021-01-26 / Žemaitijos NP

Lūšis yra retas kačių šeimos atstovas Lietuvoje ir Europoje. Literatūroje nurodoma, kad lūšies gyvenamasis plotas viršija 100 kvadratinių kilometrų. Šis gyvūnas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei Europos Bendrijos Buveinių direktyvos II priedą.

Siekiant nustatyti šių saugomų gyvūnų populiacijos būklę, kitimo tendencijas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintą aplinkos monitoringo programą kas treji metai atliekamas valstybinis lūšių monitoringas septyniose Natura 2000 teritorijose: Žemaitijos nacionalinis parkas LTPLU0009 ir Rietavo miškai LTPLU0010 (atlieka ŽNP direkcija); Šimonių giria, LTANY0013 ir Taujėnų-Užulėnio miškai LTUKM0003 (Anykščių RP direkcija), Biržų giria LTBIR0006 (Biržų RP direkcija); Karšuvos giria LTJUR0008 ir Viešvilės aukštupio pelkynas LTTAU0006 (Viešvilės gamtinio rezervato direkcija).

Lūšių monitoringo pastovūs maršrutai mokslininkų parinkti tokiuose miško masyvuose, kuriuose susidaro 10–12 km ilgio maršrutas. Kiekvienam 10 000 ha miškų parinkta po 1 maršrutą. Taigi, Žemaitijos nacionalinio parko miškuose yra vienas, o Buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje (BAST) „Rietavo miškai” du monitoringo maršrutai.  Šiuose abiejuose maršrutuose apskaitas reikia atlikti per vieną dieną, todėl į „Rietavo miškus” išvykstama dviem komandomis. Vienas maršrutas yra Rietavo savivaldybėje netoli Aukštojo tyro, kitas – Klaipėdos rajone tarp Tilvikų ir Vėžaičių. Lūšių apskaitas kiekviename maršrute reikia atlikti po du kartus per žiemos sezoną, praleidus ne mažiau kaip 5 ir ne daugiau kaip 30 dienų, esant ne senesnei kaip 3 parų ir ne naujesnei kaip 1 paros sniego dangai. Turėdami karčios patirties, kad praėjusi žiema buvo besniegė, šių metų sausio mėnesį, esant pakankamai sniego dangai, skubėjome atlikti lūšių monitoringą mums priskirtuose monitoringo maršrutuose.

Natura 2000 teritorija „Rietavo miškai” pasižymi miškų, pelkių, šaltiniuotų įlomių, upelių ir melioracijos kanalų gausa. Čia ankstesniais metais monitoringo metu fiksuodavome lūšių pėdsakus. Kad šie saugomi gyvūnai stebimi Skroblės, Pauškių, Mižuikių, Mostaičių miškų masyvuose gauname žinių iš miškininkų, medžiotojų. Atliekant apskaitas šiais metais nė viename iš maršrutų lūšių pėdsakų neužfiksavome. Aptikome dviejų vilkų pėdsakus, kurie yra gana dideli lūšių konkurentai ir ieškodami maisto apeina didžiulius plotus.

Žemaitijos nacionaliniame parke lūšių pėdsakai buvo užfiksuoti abiejų apskaitų metu. Mano nuomone lūšims čia adaptuotis padėjo iš „Žvėrinčiaus” laisvėn paleidžiamos lūšys bei tai, kad yra apie 1000 ha rezervatinė zona, kurioje nemedžiojama, nevykdomi kirtimai, kita ūkinė veikla. Šiuo metu čia jau yra daug išvirtusių, vienas ant kito sugriuvusių medžių, kuriuos taip mėgsta lūšys poilsiui bei veisimuisi.

Atliekant lūšių monitoringą visuose maršrutuose reikėjo kartografuoti visų žvėrių pėdsakus. Žvėrys pasiskirstę netolygiai, daugiausia jų jaunuolynuose, kirtavietėse, prie miško aikštelių, na, o prie viliojimo vietų–šėryklų pėdsakai persipynę, susiraizgę. Šią žiemą, esant tinkamai sniego dangai dar turėsime atlikti žvėrių apskaitas mūsų parko Plokštinės ir Rukundžių rezervatuose.

Ekologė  Marija Jankauskienė

Scroll to top