Ar pavyks išsaugoti EB svarbos eglynų buveines?

Lietuvoje trys Europos Bendrijos (EB) svarbos buveinės yra skirtos išsaugoti natūraliems eglynams – tai Vakarų taiga (kodas 9010*), Žolių turtingi eglynai (kodas 9050 ) ir Pelkinių miškų (kodas 91D0* ) du potipiai (tarpinio tipo raistai ir kimininiai eglynai).  Eglė yra šiaurinių (taigos) ir vidutinių platumų rūšis, kuri mėgsta vėsą ir drėgmę. Eglynai užima svarbią vietą gamtoje, medienos pramonėje ir netgi papročiuose bei tautosakoje, todėl pastaraisiais metais pagrįstai kyla susirūpinimas vis prastėjančia šių medžių sveikata.

Labiausiai eglės kenčia nuo dažnėjančių sausrų ir dėl žievėgraužio tipografo (Ips typographus) invazijų, kuriems išsitęsęs šiltasis sezonas yra labai palankus daugintis. Pasikeitus miško mikroklimatui (pavyzdžiui šalia atsivėrus plynei po kirtimo), stingant kritulių (eglės šaknų sistema yra paviršinė), medžiai atsiduria stresinėse sąlygose ir tampa lengvu grobiu jais mintantiems ir juose besidauginantiems vabzdžiams.

Gamtoje visada laimi tas, kuris geriau prisitaiko. Puiki signalinė sistema žievėgraužiams padeda aptikti tinkamus vystytis medžius ir į juos feromonais privilioti tūkstančius savo giminaičių, kad jie masine ataka įveiktų medžio pasipriešinimą ir užliejimą sakais. Galime ant jo pykti, bet šis vabalas yra  fantastiškai prisitaikęs natūralios atrankos veiksnys, sugebėjęs pasinaudoti jam palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

Eglė nėra reta rūšis, net ir masiškai džiūstant Raudonojoje knygoje neatsidurs, tačiau kas laukia EB svarbos eglynų buveinių? Ar buveinėms pavyks prisitaikyti? EB svarbos buveinių privalumas – jų kompleksiškumas, dėl kurio tarprūšiniai santykiai gali susireguliuoti natūraliai, ypač, jei to natūralaus miško plotas yra pakankamai didelis.

Didžiausia grėsmė eglėms tyko Vakarų taigos buveinėse, kadangi jos auga sausesnėse augavietėse. Ne viename jų plote stebimos tipografų invazijos. Tačiau ir šioje situacijoje galima įžvelgti teigiamą pusę. Vienas iš geros būklės kriterijų Vakarų taigos buveinėse yra pakankamas negyvos medienos kiekis.

Mažiau aplinkos spaudimo patiria Pelkinių miškų buveinės, kadangi čia drėgmės režimas pastovesnis, dažnai šios buveinės užima didesnius plotus kompleksuose su aukštapelkėmis.

Kad svarbu teisingai pasirinkti, kur augti, rodo ir Žolių turtingi eglynai. Jie dažniausiai užima nedidelius plotelius, tačiau tai yra buveinės su mišriu medynu – eglėms draugiją čia palaiko ąžuolai ir kiti plačialapiai medžiai. Šios buveinės yra įsikūrusios lengvuose, nedurpinguose dirvožemiuose, kur aukštas gruntinio vandens lygis. Nepalankesnėmis sąlygomis augančios buveinės, žuvus eglėms, gali transformuotis į plačialapių ir mišrių miškų buveinę.

Ką reikėtų daryti, norint išsaugoti egles ir eglynų buveines? Klimato kaitos keliamų iššūkių masto miškams negalime prognozuoti, bet galime bandyti prie to prisitaikyti. Pavyzdžiui, keičiant tam tikras ūkininkavimo miškuose praktikas. Buveines apsaugoti galima neprojektuojant plynų kirtimų jų pašonėje, kad būtų išsaugotas vietos mikroklimatas ir išvengta galimybės stipriems vėjams išversti ar išlaužyti buveinėje augančius medžius. Dar viena galimybė eglėms – tai kirtavietėse atsodinami mišrūs medynai, apsunkinant tipografų persikėlimą į naujus mitybinius medžius.

APIBENDRINIMAS

Eglynų buveinių išsaugojimas Lietuvoje tampa vis aktualesnis dėl klimato kaitos ir vabzdžių invazijų poveikio. Nors eglės nėra nykstanti rūšis, EB svarbos buveinės, ypač Vakarų taiga, patiria didžiausią grėsmę. Pelkinių miškų ir Žolių turtingų eglynų buveinės gali lengviau prisitaikyti dėl stabilesnių sąlygų ir rūšinės įvairovės. Siekiant išsaugoti šias ekosistemas, svarbu atsakingai tvarkyti miškus – vengti plynų kirtimų šalia jautrių buveinių ir skatinti mišrių medynų atsodinimą, taip sudarant nepalankias sąlygas kenkėjų plitimui. Prisitaikymas prie besikeičiančių aplinkos sąlygų yra pagrindinis raktas į eglynų ateities išsaugojimą.

Vyriausioji specialistė (ekologė) Dovilė Staponkienė