Verbų sekmadieniui iš vakaro parsinešdavo kadagių šakelių. Iš jų surišdavo verbą. Pridėdavo beržų, blindžių šakelių, kartais dar sniegenų iš darželio ar „muškoto“ (kvapiosios pelargonijos) žiedelį. Anksčiau verbų bukietus puošė ir popierinėmis gėlėmis, žvaigždelėmis. ,,Kas gava kuoki galionieli ar kėta kuoki straini dākta vės laikė verbuoms papouštė“ (Kretingos muziejus, F5, b.148, J.Mickevičiaus rankraščiai).
Eidamas į bažnyčią kiekvienas turėjo neštis didesnę ar mažesnę verbą. Vyrai dažnai verbos šakelę prisisegdavo prie švarko atlapo. „Kas par soma Verbūm dėina netor mažuos nuors verbelės, tam pėkčios idoud oudėga torietė i ronkas“ (Kretingos muziejus, F5, b.148, J.Mickevičiaus rankraščiai). Kadagių šakelės reiškė žmogaus pagarbą, ištikimybę Dievui. Parneštas iš bažnyčios verbas užkišdavo už sijos ar švento paveikslo, kiti dėdavo ant krosnies, džiovindavo.
Velykų šeštadienį paskutinis šeimininkės darbas buvo „nukriušti“ verbas: kadagių stiebus, šakeles į ugnį sumetė, vieną kitą šakelę pakišo trobesiuose po sijomis, o skujus, uogeles supylė į terbelę ir laikė. Tikėjo, kad kas pirmesnis nutrins verbą, tas kitais metais greičiau nudirbs visus darbus.
Velykų rytą verbomis smilkė namus, gyvulius. Kiekvieną vakarą, kai uždegdavo ugnį, po žiupsnelį sugrūstų verbų įmesdavo, kad perkūnijai bildant, žaibas neįtrenktų. Šventintas verbas smilkė užėjus audroms, perkūnui. Gyvulius pavasarį pirmąkart išgenant iš tvarto švęstomis žolelėmis ir verbomis pasmilko, kad jie sveiki būtų, kad jų nieks neapžavėtų.
Bitininkai šventindavo daug verbų – bitėms parūkyti .
Ypač verba buvo reikalinga prie mirštančiojo, gelbėjo ir nuo šmėklų. Plateliškė S.Laivienė pasakojo: ,,Kai žmogus miršta, reikia nuo jo velnią varyt. Velnias visada yr prie mirštančio. Tada tuoj šlaksto (švęstu vandeniu), rūkina. Velnias bijo švęsto vandens, ir švęsto kadagio bijo. O verbelę buvo prisakyta turėt prie lovos kojos. Jei mirsi, žvakės neturėsi, turėsi kadugio šakelę – tas pats bus. <… > Vienoj vietoj <… > buvo šmėklų. Parsinešiau verbos iš bažnyčios, pasmilkiau – visus kambarius ir kaip akys prasidarė“.
Verbą laikydavo iki kitų metų Verbų sekmadienio, o parsinešę naują, senąją sudegindavo, nes švęsto daikto išmesti negalima.
Aldona Kuprelytė
Žemaitijos nacionalinio parko Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotoja
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Biudžetinė įstaiga. Didžioji g.10, Plateliai, LT-90420 Plungės raj.
+370 448 49231
+370 448 49337
znp@zemaitijosnp.lt
Zemaitija National Park Directorate
Didžioji str. 10, Plateliai, LT-90420, Plungės dstr., Lithuania
Įmonės kodas: 191440964
PVM mokėtojo kodas: LT914409610, duomenys kaupiami juridinių asmenų registre.
Steigėjas - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Puslapio sukūrimas dalinai finansuotas Europos Sąjungos 2014-2020m. Interreg V-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis.
