Apie profesorių Česlovą Kudabą, jo prasmingus darbus ne tik Žemaitijai, tame tarpe ir Plateliams

Šie metai paskelbti Žemaitijos metais. Besidomint Žemaitijos istorija, žymiais žemaičiais, akis užkliuvo už Česlovo Kudabos, aukštaičio nuo Ignalinos, straipsnio apie Platelius, kuriame jis rašo: „Abejot netenka, kad gražesnės vietos už Platelius Žemaitijoje nėra. Čia didžiausias Vakarų Lietuvos ežeras su aukštomis miškingomis pakrantėmis, daugybe vingių, užutekių, pusiasalių, salų. Pakrantes sergsti neramios, bet prasmingos Žemaičių praeities liudininkai. Aplankius šį kraštą, vaizduotėje atgimsta senovės girių neįžengiamos paunksnės, smilkstančios Alkos, tiltai per ežero gelmes, prancūzų grafų gobši dvasia, o prie ežero, saulėlydį palydėjęs, iki vėlumos tamsoje, rodos, vis sėdi rašytojas Vienuolis, laukiantis pasirodant nuskendusios Gervazo laimės. Tokį jį dar prieš dešimtmetį, paskutinę jo vasarą, teko čia matyti. Nepakartojamo grožio šis Žemaitijos kampelis nuo seno daugelio labai mylimas“ (plačiau: http://plateliujachtklubas.lt/1_/plateliai-ceslovas-kudaba-publikacija-zurnale-mokslas-ir-gyvenimas-1967-6/542/).

Šių metų liepos 24 d. daug nusipelnęs Lietuvai profesorius Č. Kudaba būtų šventęs 85-rių metų jubiliejų. Mirė 1993 m. vasario 19 d., nesulaukęs nė 59-rių, tačiau jo idėjos ir nuveikti darbai kalba už save.

Apie profesoriaus Č. Kudabos apsilankymą Plateliuose prisimena ir kai kurie senieji plateliškiai.

Nepriklausomybės akto signataras Č. Kudaba gimė 1934 m. liepos 24 d. Ignalinos r., Tverečiaus vals., Vaiciekave. 1959 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, įgydamas geografo specialybę. 1959-1978 m. dirbo Vilniaus valstybiniame universitete asistentu, vyresniuoju dėstytoju, Gamtos mokslų fakulteto dekanu, profesoriumi. 1964 m. apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją ir iškart buvo išrinktas Gamtos mokslų fakulteto dekanu ir dirbo iki 1968 m. 1967 m. Č. Kudabai pripažintas docento vardas. 1972 m. apgynė geografijos mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1974 m. – profesorius. Nuo 1978 m. prof. Č. Kudaba vadovavo Vilniaus universiteto Bendrosios geografijos ir kartografijos katedrai. Buvo Lietuvos geografijos atlaso mokslinės komisijos pirmininkas. Universitete prof. Č. Kudaba dėstė 32 disciplinų paskaitas. Svarbiausia prof. Č. Kudabos mokslo darbų sritis – Lietuvos ledyninis reljefas. Šia tema parašė abi disertacijas, paskelbė monografiją, apie 100 mokslinių straipsnių. Už mokslinius darbus, tiriant ledyninį Lietuvos reljefą, prof. Č. Kudabai 1984 m. paskirta Valstybinė premija.
Č. Kudaba visą laiką domėjosi gamtos apsauga, kultūros istorija, kraštotyra. Nuo 1968 m. iki mirties buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Jis buvo aktyvus Lietuvos ir Vilniaus Gamtos apsaugos draugijų tarybų narys, Kraštotyros draugijos centro tarybos narys ir Vilniaus miesto skyriaus vadovas, Mažvydo knygos bičiulių draugijos vadovas ir siela. Gamtos bei kultūros klausimais skaitė paskaitas „Žinijos” draugijoje, keletą metų vadovavo šios draugijos mokslų apie Žemę respublikinei tarybai. 1987 m. išrinktas Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininku. 1988-1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Nuo 1991 m. iki mirties – Atviros Lietuvos fondo (ALF) pirmininkas. Dirbo gamtos apsaugos komisijoje. Priklausė Sąjūdžio centro frakcijai. Parašė 13 knygų ir parengė su bendradarbiais 31 atskirą leidinį, publikavo 1944 straipsnius. Iš jų 275 kitomis kalbomis.
Už dalyvavimą renkant medžiagą ir ruošiant kraštotyros monografijų ciklą Č. Kudabai po mirties 1993 m. paskirta valstybinė J. Basanavičiaus premija, 1993 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos prezidiumas paskyrė V.  Kudirkos premiją už knygą „Septyni keliai iš Varnių”, 1994 m. apdovanotas V. Adamkaus premija už didelius darbus Lietuvos gamtos apsaugai, 1999 m. paskirta Miko ir Kipro Petrauskų vardo premija už straipsnius apie Ignalinos kraštą.
Svarbi buvo ir aktyvi profesoriaus veikla, remianti konkrečių saugomų teritorijų organizavimą, jo pozicija ir autoritetas dažnai tapdavo lemiančiu veiksniu, padedančiu įveikti sovietinės biurokratinės mašinos bei technokratinės ideologijos priešinimąsi. Tai, kad Aukštaitijos nacionalinis parkas buvo sukurtas Ignalinos, o Žemaitijos – Platelių apylinkėse, buvo tiesioginės agitacinės profesoriaus veiklos, naujų saugomų teritorijų steigimo idėjos aktyvaus gynimo (Kudaba, 1977a) rezultatas. Profesorius visada paremdavo saugomų teritorijų planuotojus kritiniais momentais, kada kildavo grėsmė pačios idėjos realizavimui. Taip buvo kuriant Aukštaitijos nacionalinį (Kavaliauskas, Kudaba, 1971), Žemaitijos nacionalinį (Kudaba, 1979) ir Pavilnių regioninį parkus (Kavaliauskas, Kudaba, 1988), taip pat planuojant ar steigiant kai kurias kitas saugomas teritorijas.

Aštunto dešimtmečio antrojoje pusėje Č. Kudaba ima aktyviai domėtis dar viena problema – pažintinio turizmo plėtojimu Lietuvoje. Šioje srityje jo veiklos palikimą sudarytų tokios dalys: 1) kaimo „turizmo“ idėjos propaganda (1975–1980), 2) mokomųjų ir pažintinių takų sistemos koncepcijų formavimas (1976–1978) ir 3) knygų – pažintinio turizmo vadovų – parengimas ir publikavimas (1970–1993). Tarsi atnaujindamas ir tęsdamas savo pirmuosius pamąstymus turizmo vystymo klausimais (Kudaba, 1966) Profesorius ima aktyviai propaguoti sodybų, esančių gražiose vietose bei palei kelius, taikymą turizmo plėtrai, agituoja už privačių (socializmo sąlygomis!) nakvynės namų kūrimą jose, manydamas, kad tai būtų naudinga tiek sodybų šeimininkams, tiek visuomenei. Kartu tai galėtų būti tarsi gelbėjimo ratas daugeliui sovietinės melioracijos pasmerktų nukelti kaimo sodybų, todėl šios profesoriaus mintys įgavo ir tam tikrą politinę prasmę, kurias realizavus taptų įmanoma optimizuoti tuometinės agrarinių teritorijų kraštotvarkos tendencijas. Č. Kudaba pirmasis iškelia Babrungo mokomojo gamtos tako idėją (Kudaba, 1977c) ir inspiruoja jo projektavimą Vilniaus universiteto Kraštotvarkos grupėje, kur parengtas projektas, nors ir nebuvo realizuotas, tapo tokio tipo objektų planavimo metodologijos etalonu. Visapuses žinias apie Žemaitiją ir jos kraštovaizdžio vertybes jis pirmą kartą savotiškai apibendrina pasiūlydamas joje įrengti žiedinių pažintinių trasų sistemą – žydrąjį (Palanga–Kretinga–Darbėnai–Šventoji–Palanga), raudonąjį (Palanga–Kartena–-Salantai–Skuodas–Palanga), žaliąjį (Palanga–Gargždai–Plungė– Plateliai–Seda–Skuodas–Palanga), geltonąjį (Palanga–Ventė–Šilutė–Šilalė–Varniai–Telšiai– Mažeikiai–Skuodas–Palanga) ir rudąjį (Palanga–Šilutė–Skaudvilė–Tytuvėnai–Kuršėnai–Mažeikiai– Skuodas–Palanga) kelius. Pasiūlyti pažintinio turizmo maršrutai, Profesoriaus manymu, turėjo teikti įvairias alternatyvias kontinentinės Žemaitijos pažinimo galimybes tam laikui, kai svarbiausiame mūsų pajūrio kurorte Palangoje nusistovi lietingi orai (Kudaba, 1977d). Tai buvo lyg ir savotiškas bandymas švelninti mūsų poilsio pajūryje sezoniškumo ir klimato užgaidų problemą, nukreipiant lankytojų srautą į kontinentą. Ši rekreacinės veiklos organizavimo problema, deja, nėra išspręsta ir iki šiandien, tad Profesoriaus siūlymai tiesiogiai jungti poilsį pajūryje su turizmu Žemaitijoje nepraranda savo aktualumo iki šiol. Č. Kudabą ypač išgarsino jo pažintinės knygos, skirtos Nemunui, Neriai, mažiesiems upeliams, Žemaitijai ir Aukštaitijai.

Straipsnyje panaudota medžiaga:

Paulius Kavaliauskas,  PROFESORIAUS ČESLOVO KUDABOS KRAŠTOTVARKINIS PALIKIMAS, Geografijos metraštis 38 (1) t., 2005, p. 227-228.

Lankytojų aptarnavimo sk. gidė Aušra Brazdeikytė