Kai medžiai numeta lapus, o gausūs lietūs palaisto žemę, miškas tarsi iš naujo vėl sužaliuoja. Visa tai dėl samanų, ypatingų organizmų, gebančių prisitaikyti ir išgyventi itin nepalankiomis sąlygomis, nepaisant jų iš pirmo žvilgsnio trapios išvaizdos. Viena išskirtinių samanų savybių – poikilihidriškumas, t.y., jų drėgmės kiekis priklauso nuo aplinkos. Atėjus sausrai samanos sudžiūva, o visi gyvybiniai procesai sustoja, tačiau, vos sudrėkusios, jau po 20 min jos pilnai atgyja. Samanos pagal morfologiją skirstomos į tris grupes: žaliosios samanos, kerpsamanės ir kiminai. Kiminai, skirtingai nei žaliosios samanos, vandens visai netaupo ir gali jo sugerti 20 – 30 kartų daugiau nei patys sveria. Auga jie tik ant žemės, ten, kur aukštas gruntinis vanduo – aukštapelkėse, drėgnuose miškuose.
Samanos neturi šaknų, vandenį ir maisto medžiagas daugiausia absorbuoja per lapus, o prie substrato kabinasi rizoidais. Skirtingos rūšys renkasi skirtingus substratus, todėl samanų randame visur: ant medžių kamienų, ant žemės, akmenų, namų stogų, net vandens telkiniuose, tai vieni pirmųjų organizmų, įsikuriančių gaisravietėse. Samanos fotosintezę gali vykdyti net prie minimalaus šviesos kiekio ir prie gana ekstremalių temperatūrų nuo -15°C iki +40°C. Ne veltui Žemėje jos karaliauja jau 450 milijonų metų.
Dalis samanų rūšių yra labai puikūs natūralių buveinių indikatoriai, kadangi indikatorinės rūšys yra reiklios gyvenamųjų sąlygų kokybei. Atliekant Europos Bendrijos svarbos buveinių inventorizaciją, samanų rūšys vaidina svarbų vaidmenį tiek atpažįstant buveines, tiek vertinant jų būklę. Tačiau gamtoje pagal tam tikras įdomesnes ar išskirtines savybes Lietuvoje galima atpažinti maždaug tik apie 30 samanų rūšių, kai tuo tarpu mūsų šalyje jų aptinkama virš 400 rūšių.
Viena dažniausių ištisais kilimais pušynuose auganti samana – paprastoji šilsamanė, nesunkiai atpažįstama iš raudono kotelio, kuris ypač gerai matomas pašalinus stiebo lapelius. Kartu su ja dažnai auga ir atžalinė gūžtvė, kuri įdomi tuo, kad auga tarsi keliais aukštais, kurie susidaro, kasmet samanai išleidžiant po vieną ūglį. Šios samanos būdingos Europos Bendrijos svarbos 9010 Vakarų taigos buveinėms. Tačiau vien jų buvimas nenusako, ar buveinė pakankamai geros būklės, nes vakarų taigos buveinėms svarbus didelis kiekis stambios negyvos medienos. Jei jos yra pakankamai, tai rasime puikų šios buveinės indikatorių kerpsamanę – riestalapę raguotę, išvaizda kiek primenančia susiraičiusias kirmėlaites.
Drėgnuose trąšiuose pelkėtuose lapuočių miškuose nereta samana pelkinė dygutė išties yra dygi, nors jokių spyglių neturi. Aštrios yra jos stiebo ir šakučių viršūnėlės, kurias sudaro kietai susisukę lapai. Užtenka paliesti pirštu, kad įsitikintum. Kita įdomi ir panašiose buveinėse auganti samana yra palminė junetė, kuri savo išvaizda kiek primena miniatiūrinį medelį.
Gausiausi epifitinėmis (augančiomis ant kitų augalų) samanų rūšimis yra brandūs plačialapių miškai. Tarp gausybės čia tarpstančių rūšių, gerais EB svarbos buveinių 9020 Plačialapių ir mišrūs miškai bei 9180 Griovų ir šlaitų miškai indikatoriais laikomos plačialapė plikūnė, plunksninė pliusnė ir visos kreivadančių rūšys. Šios samanų rūšys auga tik ant brandžių lapuočių (klevų, liepų, uosių, guobų) kamienų.
Žemaitijos nacionaliniame parke iš viso aptinkama 219 samanų rūšių, iš kurių 16 yra saugomos. Daugiausia dėmesio parke ir visu Lietuvos mastu sulaukia reta ir į buveinių direktyvos II priedą įrašyta rūšis – žvilgančioji riestūnė. Surasti ją kartais gali būti nemenkas iššūkis, nes jos mėgstamos augavietės – šaltiniuotos žemapelkės, paežerių liūnai, tarpinės pelkės, ten, kur neatsargiai žengęs, gali ir prasmegti. Žvilgančiosios riestūnės paplitimą riboja tinkamų buveinių stoka bei jose vykstantys natūralūs procesai, o štai kitai nedažnai samanai vingialapei pažulnutei didesnę grėsmę kelia žmogaus ūkinė veikla miškuose. Ši šviesiai žalia samana mėgsta drėgnus brandžius eglynus – kirtimai joms pražūtingi, tiek dėl paklotės suardymo, tiek dėl pasikeitusio apšvietimo ir hidrologinio režimo.
Samanos svarbios ne tik kaip botaninių tyrimų objektas, bet atlieka ir svarbų vaidmenį ekosistemose, jos prisideda prie drėgmės sulaikymo, dirvos ir kitų paviršių temperatūros kontrolės, yra prieglobstis vabzdžiams ir kitiems gyviems organizmams.
Tarp lapuočių medžių senolių labiausiai samanų mėgstami yra klevai, tiek rūšių įvairove, tiek apaugtų plotu. Mažiausiai apsamanoję dažniausiai būna ąžuolai.
Riestalapė raguotė
Palminės junetės gali įsikurti ir ant akmenų.
Puikus poikilihidriškumo pavyzdys – kairėje kreivadantė šiuo metu kenčianti drėgmės trūkumą, dešinėje – kai drėgmės pakanka.
Ant vingialapės pažulnutės lapelių plika akimi matomi susiraukšlėjimai.
Žvilgančioji riestūnė
Garbanotasis kiminas yra pelkėtų lapuočių miškų (9080) samana.
Taip pamažu samanos kartu su grybais ir vabzdžiais atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje – padeda mirusiam medžiui sugrįžti į amžiną gyvybės ciklą.
Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus botanikė ekologė Dovilė Staponkienė
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Biudžetinė įstaiga. Didžioji g.10, Plateliai, LT-90420 Plungės raj.
+370 448 49231
+370 448 49337
znp@zemaitijosnp.lt
Zemaitija National Park Directorate
Didžioji str. 10, Plateliai, LT-90420, Plungės dstr., Lithuania
Įmonės kodas: 191440964
PVM mokėtojo kodas: LT914409610, duomenys kaupiami juridinių asmenų registre.
Steigėjas - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Puslapio sukūrimas dalinai finansuotas Europos Sąjungos 2014-2020m. Interreg V-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis.
