Vėina karta žmuogos sosėtėkės so pėkto dvasė. Pėkta dvasė sakonti žmuogou:

– Ēkiav isėbiegtė.

Žmuogos sakos:

– Kon če monėi so tavėm ė prasėdietė. To nepagintomi ni mona mažuojė Juonelė, katras tier trėjū metu.

– Vo kamė ons īr, tas tava Juonielis?

-Če, ons gol karklīnė.

-No ēkiav, nuvesk pri tuo sava Juonelė.

     Žmuogos nuvedės pėkčio pri karklīna, katramė zoikis goliejė. Žmuogos sošoka, soplostėna karklīna. Zoikis dolkt šuokuos ėr ėšbiega. Pėkčios poulė gintėis, zoikis biegtėis. Ė palėka pėkčios nepagėnės. Pėkčios gava pridietė daug pėningū. Nu tuo laika ė dabā pėimėnis pamatė zoiki šauk:

   – „Juoni, palauk, Juoni, palauk“, – arba:

   – „Juoni, toriek, Juoni, toriek“.

1928 m. balondė 10 dėina ožrašė Mickevīčios Jūzaps, Mačiūkiu kaimė

Parėngė Kuprelītė Alduona