Invaziniai augalai

Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje aptinkami šie invaziniai augalai:

Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi). Tai Salierinių šeimos daugiametis, vieną kartą per gyvenimą derantis 2,5-3,5 m, kartais iki 4,5 m, aukščio augalas. Liemeninė šaknis stora, iki 10 cm skersmens, dažnai šakota. Stiebas briaunotas, apaugęs šiurkščiais plaukeliais. Lapai labai stambūs, plunksniški, stambiai dantytu lapalakščio kraštu. Žiedai stiebo ir šoninių šakų viršūnėse susitelkę stambiais sudėtiniais skėčiais. Centinis skėtis didžiausias, šoniniai už jį šiek tiek mažesni. Vainiklapiai balti, arba vos rausvi. Vaisius – skeltavaisis, sudarytas iš dviejų vėnesėklių, kiaušiniškų, iš šono labai suplotų, merikarpiais vadinamų dalių.

Kilmė ir paplitimas. Sosnovskio barštis yra kilęs iš centrinio ir Rytų Kaukazo, paplitęs ir Užkaukazėje. Kaip piktžolė ir invazinė rūšis paplitusi Baltijos šalyse, Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Lietuvoje skaičiuojama apie 10 tūkstančių hektarų barštynų. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje Sosnovskio barščio paplitimo vietos tankumas – Platelių miestelis. Didžiausias plotas – Kruopių kaime, šalia Parko teritorijos. Paplitimas kitur – pavienės.

Grėsmės. Vietose, kuriose pradeda augti Sosnovskio barštis, labai sumažėja biologinė įvairovė, išnyksta teritorijai būdingos augalų rūšys. Subrandindamas ir išbarstydamas itin daug sėklų, sparčiai augdamas ir vietomis suformuodamas didelius sąžalynus, jis nustelbia beveik visus kitus augalus.

Kontrolė. Pavienius augalus iškasti, taip pat galima nukirsti šaknis, išarti lauką, kuriame auga sosnovskio barščiai ar naudoti herbicidus. Siekiant stabdyti augalų plitimą –pjauti (iki sėklų subrandinimo). Naikinant Sosnovskio barščius, būtina naudoti individualias apsaugos priemones, kad į kvėpavimo takus, akis ir ant plikos odos nepakliūtų sulčių.

Sosnovskio barščio brošiūra 

Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus). Daugiametis 60–110 cm aukščio, kerus sudarantis augalas su storomis šaknimis. Žiedai dažniausiai būna įvairių atspalvių mėlyni ar violetiniai, rečiau balti ar margi, sukrauti į kekes. Žydi nuo gegužės pabaigos iki birželio pabaigos, pavieniai arba nupjauti žydi ir kitais vasaros mėnesiais. Iš žiedų susiformuoja vaisiai – plaukuotos ankštys su sėklomis. Vienas stambesnis augalas per vegetacijos periodą sėklų gali išbarstyti daugiau nei 5 tūkstančiai. Sėklos išlieka daigios daugelį metų, o kietalūkštės sėklos, kurios paprastai sudaro 20 proc. visų sėklų, – 50 metų ir ilgiau. Gausialapis lubinas gali daugintis ir šakniastiebiais, pavyzdžiui, jei yra padalijamas ariant dirvą.

Kilmė ir paplitimas. Rūšis savaime paplitusi vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje. Į Europą gausialapis lubinas buvo atvežtas 1826 m. Greitai paplito po visą Europą, nes buvo auginamas kaip dekoratyvinis augalas, sėjamas gyvūnų pašarui ar dirvožemiui pagerinti.

Lietuvoje pirmą kartą sulaukėjusių gausialapių lubinų aptikta 1931 m. Labiausiai paplito XX a. pabaigoje, kai atsirado daug nenaudojamos žemės plotų – apleistų pievų ir dirbamųjų laukų. Dabar lubinai paplitę visoje šalyje, vietomis sudaro didelius sąžalynus ir yra vyraujantys bendrijų augalai.

Gausiai paplitęs visoje Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Pievose, šlaituose, pamiškėse, kur apleistos, nedirbamos žemės.

Grėsmės. Gausialapiai lubinai sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, todėl keičia dirvožemį – papildo azoto junginių. Plotuose, kuriuose įsiveisia gausialapiai lubinai, išnyksta konkurencijai neatsparūs vietiniai augalai.

Kovos būdai. Siekiant stabdyti gausialapių lubinų plitimą bei juos naikinti, augalai šienaujami (kad nesubrandintų sėklų) ir iškasami.

Gausialapio lubino brošiūra 

Kanadinė elodėja (Elodea canadensis). Daugiametis, visiškai paniręs vandens augalas, šakotu iki kelių metrų užaugančiu stiebu. Lapai 6-15 mm ilgio ir 2-4 mm pločio, kiaušiniški, lancetiški, tamsiai žali, peršviečiami, tiesūs arba išsilenkę, bet ties viduriu nepersisukę, po 3 susitelkę menturiais. Žiedai, šviesiai violetiniai arba beveik balti, į vandens paviršių iškyla ant ilgų žiedkočių. Sėklų nesubrandina, nes auga tik moteriškieji individai. Kanadinės elodėjos dauginasi vegetatyviniu būdu įvairaus dydžio stiebo dalimis ir žiemojančiais pumpurais.

Kilmė ir paplitimas. Kanadinė elodėja savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje. Ji kaip akvariuminis augalas Europoje pradėtas auginti XIX a. pirmojoje pusėje ir atsitiktinai pateko į vandens telkinius bei išplito po visą Europą. Dabartiniu metu kanadinė elodėja yra užėmusi visas tinkamas buveines. Rūšis Europoje sėklų nesubrandina, nes auga tik moteriškieji individai, tačiau lengvai dauginasi vegetatyviniu būdu. Elodėjos žiemojančius pumpurus arba stiebo dalis vanduo nuneša į naujas vietas. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje  – gana dažnos. Aptinkamos ežeruose, grioviuose, kūdrose.

Grėsmės. Sąžalynus sudarančios kanadinės elodėjos  užgožia ir nustelbia  vietinius smulkius vandens augalus, ypač prisitaikiusius augti seklumose.

Kontrolė. Kanadinių elodėjų gausumą nedideliuose telkiniuose mažina augalėdės žuvys. Kūdruose ir kituose dirbtiniuose vandens telkiniuose gausumą galima mažinti mechaninėmis priemonėmis, periodiškai išgraibstant augalus. Ištrauktą biomasę galima panaudoti kompostui gaminti.

Kanadinės elodėjos brošiūra

Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa). Erškėtinių šeimos krūmas, galintis užaugti iki 2 m aukščio. Stiebai gausūs ir statūs, dažniausiai 1-1,5 m, kartais iki 2 m aukščio. Šakos storos, gausiai dygliuotos ir plaukuotos. Dygliai tiesūs, pūkuoti, tarp jų gausu adatėlių pavidalo dygliukų. Lapai yra sudėtiniai, sudaryti iš 5-9 labai raukšlėtų lapelių. Žiedai kvapūs, stambūs, 6-8 cm skersmens, pavieniai arba susitelkę viršūninėmis kekėmis po 2-6, kartais daugiau. Vainiklapiai 5, gana stambūs, raudoniai violetiniai, rausvi, kartais balti. Žydi nuo gegužės iki vėlyvo rudens. Nuo kitų rūšių erškėčių skiriasi tankiais, įvairaus ilgio dygliais ir aiškiai raukšlėtais lapais.

Kilmė ir paplitimas. Rūšis savaime paplitusi Rytų Azijoje. Vidurio Europoje pradėtas auginti 1860 m., o Lietuvoje XX a. pirmojoje pusėje – kaip dekoratyvus, maistinis bei vaistinis augalas. Pirmą kartą sulaukėjęs raukšlėtalapis erškėtis Lietuvoje aptiktas 1937 m. Dabartiniu metu randamas visoje šalyje atvirose, sausų dirvožemių buveinėse (labai dažnas pajūrio kopų buveinėse). Didžiausią įtaką rūšies išplitimui turėjo tai, kad buvo sodinamas gamtoje bei plačiai auginamas želdynuose. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje – gana dažnas. Aptinkamas pakelėse, šlaituose, pamiškėse.

Grėsmės. Raukšlėtalapiai erškėčiai neigiamai veikia vietinius augalus, gyvūnus, bendrijas ir buveines, nes sumažėja vietinių rūšių įvairovė.

Kontrolė. Raukšlėtalapius erškėčius naikinti ir kontroliuoti labai sudėtinga. Veiksmingų ir aplinkai nekenkiančių priemonių nėra. Pavienius krūmus galima iškasti ir sunaikinti. Svarbu žinoti, kad vieną kartą krūmus nukirtus arba nupjovus, jie ima auginti šakniastiebius ir pradeda dar plačiau plisti.

Raukšlėtalapio erškėčio brošiūra 

Vėlyvoji ieva (Padus serotina).  Erškėtinių šeimos iki 10-20 m aukščio medis, taip pat auga kaip krūmas. Žievė tamsiai ruda arba rusvai pilka. Lapai pailgai kiaušiniški arba lancetiški, 5–7 cm ilgio staigiai nusmailėjusia viršūne. Viršutinė lapų pusė tamsiai žalia, blizgi, plika. Žiedai balti, kvapūs, susitelkę siauromis, gana tankiomis, 10–14 cm ilgio kekėmis. Vaisius – kaulavaisis. Pradėję nokti vaisiai būna rausvi, o visiškai sunokę tampa juodi, blizgūs. Vaisiams sunokus, prie vaiskočio išlieka nenukritę taurėlapiai. Žydi gegužės antrojoje pusėje, kartais iki birželio pradžios, gerokai vėliau negu paprastosios ievos.

Kilmė ir paplitimas. Rūšis savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje vėlyvąsias ievas pradėta auginti XVII a. pradžioje, o XIX a. pabaigoje jas imta sodinti miškuose dėl medienos ir tikintis, kad trukdys gaisrams plisti ir pagerins dirvožemį. Didelę įtaką šių augalų paplitimui turėjo tai, kad jie buvo sodinami miškuose ir dekoratyviniuose želdynuose. Vėlyvoji ieva dauginasi sėklomis ir plinta šakninėmis atžalomis. Vaisias minta paukščiai, taigi jų sėklos gali būti išnešiojamos labai dideliu atstumu nuo tėvinio augalo. Lietuvoje vėlyvoji ieva natūralizavosi ir sparčiai plinta miškuose. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje – reta. Rūšis aptinkama Babrungėnuose, miško pakraščiuose.

Grėsmės. Buveinėse didėjant vėlyvųjų ievų tankumui, rūšių įvairovė sumažėja ne tik žolių ir samanų, bet ir krūmų bei medžių arduose. Vėlyvosios ievos slopina savaiminį vietinių medžių atsinaujinimą. Visose vėlyvųjų ievų dalyse yra ciano rūgšties, todėl jų nuokritos gali turėti įtakos įvairiems gyvūnams, yra užregistruota gyvulių apsinuodijimo atvejų.

Kontrolė. Vėlyvąsias ievas galima naikinti mechaninėmis priemonėmis – medžius nukirsti bei išrauti kelmus ir jaunus augalus. Efektyviausias naikinimo būdas – derinti chemines ir mechanines naikinimo priemones.

Vėlyvosios ievos brošiūra

Uosialapis klevas (Acer negundo). Sparčiai augantis 10-20 m aukščio medis. Šakos plačiai išskleistos, žievė pilkai ruda, negiliai suaižėjusi. Lapai sudėtiniai, sudaryti iš 3-7 stambiai dantytų arba netaisyklingai skiautėtų lapelių. Žiedai vienalyčiai, smulkūs, žalsvai rausvi. Vyriškieji žiedai susitelkę kuokštais, moteriškieji – nusvirusiomis kekėmis. Žydi nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio. Žiedus apdulkina vėjas.

Kilmė ir paplitimas. Savaime paplitęs tik Šiaurės Amerikoje. Europoje šie klevai pradėti auginti XVII a. (daugiausia parkuose). Dabar uosialapis klevas paplitęs visoje Europoje ir daugelyje šalių laikomas invazine rūšimi. Sparčiam jo plitimui didelę įtaką turėjo tai, kad dažnai buvo sodinamas želdynuose. Vaisius lengvai išnešioja vėjas ir vanduo, todėl invaziniai klevai sėkmingai plinta, ypač upių pakrantėse. Lietuvoje uosialapiai klevai pradėti auginti apie 1930 m., o sulaukėję užregistruoti 1963 m. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje uosialapis klevas gana retas.

Grėsmės. Didžiausią grėsmę kelia upių pakrantėse augantys uosialapiai klevai. Paupiuose įsitvirtinę uosialapiai klevai sudaro tankius sąžalynus, ilgainiui išstumia vietines augalų rūšis. Į upes patekusios uosialapių klevų sėklos gali nukeliauti didelius atstumus ir įsikurti naujose vietovėse. Vėjo išnešiojamos uosialapių klevų žiedadulkės kai kuriems žmonėms gali sukelti alergiją, todėl miestuose augantys uosialapiai klevai turi neigiamos įtakos žmonių sveikatai.

Kontrolė. Naikinimas iškertant medžius – netinkamas, nes uosialapiai klevai sparčiai atželia ir išaugina daug atžalų. Patikimiausias naikinimo būdas su cheminėmis priemonėmis.

Uosialapio klevo brošiūra 

Varpinė medlieva (Amelanchier spicata). Daug stiebų išauginantis apie 6–8 m aukščio krūmas. Pirmamečiai ūgliai plaukuoti, vėliau pliki. Lapai kiaušiniški, melsvai žali, dantytu pakraščiu. Žiedai balti, sukrauti kekėmis. Žydi gegužės mėnesį. Vaisiai – iš pradžių rausvos, vėliau – melsvai juodos uogos su viršūnėje išliekančiais stačiais taurėlapiais. Uogos sunoksta liepos- rugpjūčio mėnesiais.

Kilmė ir paplitimas. Savaime rūšis paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje varpinė medlieva pradėta auginti XIX a. pradžioje. Ji buvo sodinama dėl valgomų uogų ir kaip dekoratyvinis augalas. XX a. viduryje Lietuvoje varpinė medlieva buvo sodinama įvairiuose želdynuose kaip naudingas uogakrūmis.  Uogas lesa paukščiai ir toli išnešioja jų sėklas, taip pat ir šaknų atžalomis. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje varpinė medlieva reta.

Grėsmės. Sudaro tankius sąžalynus miškuose ar šalia miško, tokiose vietose pasikeičia dirvožemio maisto medžiagų sudėtis, nyksta augalų rūšys, kurios mėgsta šviesias vietas, nustelbia kitus medžius.

Kovos būdai. Naikinimas iškertant krūmus netinkamas, nes augalai labai greitai atželia iš kelmų ir išaugina daug šakninių atžalų. Tinkamiausias naikinimo būdas – derinti chemines ir mechanines naikinimo priemones.

Ilgakotis lakišius (Bidens frondosa). Tai vienmetis 10–150 cm, aukščio gausiai šakotas augalas. Lapai sudėtiniai, plunksniški, sudaryti iš 3-7 lapelių, su ilgu, nesparnuotu lapkočiu. Graižao šakų viršūnėse, sudaryti tik iš vamzdiškųjų rausvai gelsvų žiedų. Žydi nuo liepos vidurio iki spalio.

Kilmė ir paplitimas. Savaime rūšis paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje ilgakotis lakišius pirmą kartą užregistruotas Prancūzijoje 1762 m. Augalas į Europą pateko atsitiktinai. Kibūs lakišių vaisiai prisitaikę, kad juos platintų sausumos gyvūnai, vandens paukščiai ir žmonės. Vaisius toli išnešioja vandens srovės. Lietuvoje pirmą kartą ši rūšis aptikta 1982 m. Kaune, Nemuno pakrantėse iš Baltarusijos.

Grėsmės. Ilgakotis lakišius, palyginti su savaiminių rūšių lakišiais, mažiau reiklus dirvožemio drėgnumui, todėl gerai auga ir gana sausose vietose. Ilgakočiai lakišiai sparčiai auga ir suformuoja gana tankius sąžalynus, konkuruoja su vietiniais žoliniais augalais ir dažnai tampa vyraujančia rūšimi.

Kovos būdai. Siekiant išvengti tolesnio rūšies plitimo, rekomenduojama sąžalynus nuolat nupjauti (visą vasarą ne rečiau kaip kas mėnesį) ir neleisti subrandinti sėklų. Jeigu ilgakočių lakišių nedaug, juos galima išrauti prieš žydėjimą arba jo pradžioje. Nupjautą žolę, jeigu nesusidariusios sėklos, galima panaudoti kompostui.

Kanadinė rykštenė (Solidago canadensis L.). Daugiametis, 50-200 cm aukščio, tankius kerus sudarantis augalas. Stiebas stačias, nuo apačios iki viršaus apaugęs šiurkštokais plaukeliais. Lapai kiaušiniški, lancetiški arba linijiški, dantyti arba lygiakraščiai. Graižai smulkūs, susitelkę į viršūninius šluotelės pavidalo sudėtinius žiedynus. Liežuviškieji žiedai geltoni, retai balti, kartais graižai be liežuviškųjų žiedų. Vamzdiškieji žiedai geltoni. Vaisius – ritiniškas ar kiaušiniškas lukštavaisis. Žydi nuo liepos iki spalio mėnesio.

Kilmė ir paplitimas. Rūšis kilusi iš Šiaurės Amerikos ir kaip svetimžemis augalas yra plačiai paplitęs Europoje, plinta Azijoje ir kitose žemynuose. Sulaukėjusios kanadinės rykštenės Lietuvoje pirmą kartą aptiktos 1983 m. Dabar jos paplitusios visoje šalyje. Auga vidutinio drėgnumo ir sausuose dirvožemiuose, atvirose vietose.

Grėsmės. Kanadinių rykštenių spartų paplitimą lėmė tai, kad jos ilgą laiką visoje šalies teritorijoje buvo auginamos gėlynuose. Subrandina labai daug vėjo platinamų sėklų, kurios palankiomis sąlygomis sudygsta ir per kelerius metus susidaro nauji invazijų židiniai. Rykštenės – daugiamečiai, tankius kerus sudarantys augalai, kurie nereiklūs dirvožemio sąlygoms. Kadangi sudaro didelius sąžalynus, nustelbia daugumą vietinių pievų augalų.

Kovos būdai. Rekomenduojama pavienius augalus iškasti bei likusius augalus nupurkšti herbicidais, o sąžalynus pjauti prieš žydėjimą (kad neplistų sėklomis), taikyti agrochemines ir chemines naikinimo priemones.

Baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia). Pupinių šeimos dažniausiai 10-15 m, kartais 25-30 m aukščio medis. Kamienas tiesus, dažnai žemai šakojasi, iki 1 m skersmens, giliai suaižėjusia rusvai pilka žieve. Lapai sudaryti iš 9-25 kiaušiniškų lapelių. Žiedai yra balti arba vos gelsvo atspalvio, kvapūs, susitelkę į kekes. Ankštys 5-12 cm ilgio, rudai rausvos, plikos su 3-15 sėklų. Žydį birželį, vaisiai sunoksta spalį.

Kilmė ir paplitimas. Kilusi iš pietryčių JAV, tačiau plačiai įveista Azijoje, Europoje. Baltažiedes robinijas kaip dekoratyvinius medžius imta sodinti parkuose, miestuose, pakelėse, o nuo XIX a. vidurio imtos sodinti miškuose, naudotos erozijos veikiamiems šlaitams ir smėlynams apželdinti. Lietuvoje sulaukėjusių baltažiedžių robinijų pirmą kartą buvo rasta 1958 m. Dabar jos paplitusios visoje Lietuvoje. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje gana retas. Miško pakraščiuose, pakelėse, sąvartyne.

Grėsmės. Baltažiedė robinija – labai gajus medis, kuris dauginasi ir sėklomis, ir šaknų bei kelmų atžalomis. Sėklas vėjas gali išnešioti labai toli, o atžalomis robinija per metus gali išplisti 20 metrų atstumu. Tankiais sąžalynais augančios baltažiedės robinijos keičia dirvožemio cheminę sudėtį ir ten, kur jos auga, suveši nebūdingi azotamėgiai augalai. Dėl šios priežasties ypač kenčia smėlynų buveinės – jose ilgainiui išnyksta smėlynams būdingos rūšys.

Kovos būdai. Baltažiedes robinijas geriausia naikinti cheminėmis priemonėmis. Į kamiene ir pagrindinėse šaknyse išgręžtas skyles reikia įšvirkšti herbicidų tirpalo. Medžius galima nupjauti tik įsitikinus, kad jie visiškai nudžiūvę (geriausiai po metų).

Baltažiedės robinijos brošiūra 

Tankiažiedė rūgštynė (Rumex confertus). Daugiametis 60–150 cm aukščio, stambius kerus sudarantis augalas su storais, šakotais šakniastiebiais. Apatiniai lapai pailgai kiaušiniški, buki, giliai širdišku pamatu, su ilgu lapkočiu. Lapų pakraščiai aiškiai banguoti. Lapų apatinė pusė ir lapkočiai apaugę tankais, trumpais, bet šiurkščiais lapeliais. Žydi birželio-liepos mėnesiais, smulkiais žalsvais, susitelkusiais į šluotelę žiedais.

Kilmė ir paplitimas. Savaime paplitusi Europos pietryčiuose ir Vakarų Azijoje. Vidurio ir Šiaurės Europoje tankiažiedė rūgštynė pradėjo plisti XIX a. pabaigoje, manoma, kad pateko atsitiktinai su žemės ūkio produkcija. Lietuvoje tankiažiedė rūgštynė yra plačiai paplitęs ir toliau plintantis invazinis augalas. Sparčiausiai plito XX a. viduryje, ypač upių slėniais.  Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje gana retas. Aptiktas Žemaičių Kalvarijoje, pievose, pakėlėse.

Grėsmės. Tankiažiedė rūgštynė yra stipriomis konkurencinėmis savybėmis pasižymintis augalas. Dažnai auga pavieniais kerais, bet kartais sudaro beveik grynus, didelius plotus užimančius tankius sąžalynus. Tankiažiedės rūgštynės stelbia vietinius, ypač žemaūgius, pievų augalus.

Kovos būdai. Siekiant kontroliuoti rūšies plitimą, pievos šienaujamos, kad nebūtų subrandintos sėklos. Augalai naikinami juos iškasant.

Šluotinis sausakrūmis (Sarothamnus scoparius). Pupinių šeimos gausiai šakotas krūmas su glaustomis, šluotiškomis šakomis, užaugantis iki 1–2 m, kartais 3 m, aukščio. Jauni krūmai turi žalius stiebus, stambių senų krūmų stiebai – sumedėję. Lapai trilapiai, sudaryti iš atvirkščiai kiaušiniškų lapelių. Žiedai ryškiai arba šviesiai geltoni, kartais oranžinio atspalvio. Žydi gegužės – birželio mėnesiais, sėklos subręsta rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Vaisius – iš pradžių žalia, sunokusi beveik juoda, suplota plaukeliais apaugusi ankštis.

Kilmė ir paplitimas. Rūšis savaime paplitusi Vakarų Europoje, Vidurio ir Rytų Europos ir Skandinavijos pietinėse dalyse. Lietuvoje pirmą kartą sulaukėjęs aptiktas 1898 m. Rūšis gamtinėse buveinėse ypač sparčiai pradėjo plisti XX a. antrojoje pusėje, nes buvo tikslingai sodinamas siekiant sutvirtinti erozijos veikiamą dirvožemį. Dabar aptinkamas beveik visoje Lietuvoje: šviesiuose pušynuose, miškų pakraščiuose, smėlynuose. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje retas. Miškuose, pelkėse, šlaituose.

Grėsmės. Daugiausiai neigiamą įtaką daro smėlėtose vietovėse – pakeičia dirvožemio sudėtį, nustelbia vietinius augalus, dėl to sumažėja rūšių įvairovė.

Kovos būdai. Siekiant stabdyti savaiminį plitimą sėklomis, vasaros pradžioje reikia nupjauti antžeminę dalį,  tačiau sausakrūmiai dar daug metų nesunyks ir atžels. Veiksmingiausia šluotinius sausakrūmius naikinti juos kasant bei išraunant (geriausia pavasarį).

Šluotinio sausakrūmio brošiūra 

Smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora). Spriginių (Balsaminaceae) šeimos vienmetis augalas. Stiebas status, plikas, šakotas. Lapai 8–17 cm ilgio, 4–8 cm pločio, kiaušiniški, užaštrėjusios formos, trumpais lapkočiais. Žiedai smulkūs, šviesiai geltoni, susitelkę ant ilgų stiebelių viršūnėse. Žydi nuo birželio iki rugsėjo mėnesio. Subrendus sėkloms dėžutė sprogsta, jos sąvaros staiga spirališkai susisuka ir išsvaido sėklas. Auga vidutinio drėgnumo ir drėgnuose mišriuosiuose ir lapuočių miškuose, eglynuose, rečiau pušynuose, aptinkamos paupių krūmynuose ir žolių bendrijose, dykvietėse, soduose.

Kilmė ir paplitimas. Savaime paplitusi Centrinės Azijos kalnuose. Kaip svetimžemis augalas ji plačiai paplitusi daugelyje Europos šalių. Pirmiausia šių augalų buvo aptikta greta botanikos sodų, kurių kolekcijose jie buvo auginami. Nuo XIX a. vidurio jie pradėjo sparčiai plisti miškuose. Lietuvoje smulkiažiedės sprigės iki XX a. vidurio buvo retos, o sparčiai plisti pradėjo nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio. Didžiausią įtaką rūšies plitimui Europoje turėjo žmonių veikla. Manoma, kad labiausiai šio augalo išplitimą lėmė miškuose naudojamos transporto priemonės (sėkloms prilipus prie ratų). Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje smulkiažiedė sprigė labai reta.

Grėsmės. Smulkiažiedės sprigės auga gerai apšviestose vietose, bet puikiai pakenčia ir ūksmę. Jos gali augti net ten, kur žemės paviršių pasiekia tik 5 proc. saulės šviesos. Dėl to šie augalai geba užimti miškuose susidariusias laisvas ekologines nišas – plotus, kuriuose žolinių augalų danga sunaikinta arba jos nėra dėl šviesos stygiaus. Miškuose smulkiažiedės sprigės konkuruoja su žoliniais augalais ir dažnai tampa vyraujančia žolių ardo rūšimi.

Kovos būdai. Sprigė yra vienametis augalas, todėl, jei jos paplitusios mažoje teritorijoje, jas patariama išrauti. Dideliuose plotuose kitas efektyvus naikinimo būdas – dažnas pjovimas.

Smulkiažiedės sprigės brošiūra

Vienmetė šiušelė (Erigeron annuus). Astrinių (Asteracceae) šeimos vienmetis arba dvimetis, retai daugiametis, 50 – 120 cm aukščio augalas.  Stiebas status, plaukuotas. Lapai siauri, 10 cm ilgio. Žiedynas – baltos arba rausvos spalvos graižais. Auga paupiuose, drėgnose pievose. Žydi nuo birželio pradžios iki spalio mėnesio.

Kilmė ir paplitimas. Rūšis savaime paplitusi beveik visoje Šiaurės Amerikoje. Europoje rūšis pirmą kartą pastebėta XVIII a. pradžioje, Vokietijoje. Manoma, kad vienmetė šiušelė paplito iš botanikos sodo. Sparčiausiai ši rūšis ėmė plisti XIX a, dabar paplitusi beveik visoje Europoje. Lietuvoje dar XX a. pradžioje vienmetės šiušelės buvo kartais auginamos gėlynuose. Iki pat XX a. devintojo dešimtmečio pradžios rūšis Lietuvoje buvo reta, vėliau ėmė labai sparčiai plisti. Dabar ji visoje šalyje labai dažna. Auga įvairiose buveinėse, bet dažniausiai įsikuria dirvonuose, pievose ir ganyklose, pakelėse.

Grėsmės.  Vienmetės šiušelės sėklas lengvai išplatina vėjas. Žydėti pradeda vasaros pradžioje, nuolat žydi iki vėlyvo rudens, nes augalas gausiai šakojasi. Viename graiže subręsta apie 80 sėklų. Nupjauti augalai per 3-4 savaites atželia ir vėl ima žydėti.

Kontrolė. Pavieniui augančias vienametes šiušeles geriausiai yra išrauti žydėjimo pradžioje. Šios rūšies gausumą galima kontroliuoti per visą vegetacijos laikotarpį, ne rečiau kaip kartą per tris savaites, pjaunant žolę ir neleidžiant šiems augalams subrandinti sėklų.