Nuo Žemaičių Kalvarijos į Barstyčius, per Mikytų alkakalnį, Litvakų atminimo sodą į Platelius ir Babrungėnus aidint varpų muzikai

Angelijos ir Sauliaus Bučų (Klaipėda) ir kartu keliavusios Michailinos Dubčak, LCC studentės iš Kijevo srities Motovilivkos (ukr. Мотовилівка) kaimo, įspūdžiai

Baigiasi ruduo. Bet šiemet jis ilgesnis ir švelnesnis lyginant su pernykščiu. Gal savotiškai atjaučia mus, papuolusius į agresyvios didelės kaimyninės valstybės primestą karą ir jo pasekoje sukeltas socialines ir energetines krizes? Pernai šiek tiek vėliau (lapkričio 18 d.) teko su Klaipėdos universiteto Geografijos II kurso studentais matuoti ežero temperatūrą ir vandens skaidrumą, kuris, beje, siekė 8,25 m. Tikimės, kad nesumažėjo ir šiemet, nors vasara krituliais nebuvo dosni. Bet apie viską nuo pradžių. Michailina Klaipėdoje atsidūrė dar gerokai prieš karą, LCC (Lietuvos Krikščioniškajame Koledže) ji studijuoja jau antrus metus. Jau šiek tiek ir lietuvių kalba darosi pažįstama, nors studijos vyksta anglų kalba ir daugiausia dėstytojų užsieniečiai. Ji puikiai piešia, kuria eiles, muzikuoja ir dainuoja su kitais kursiokais, tarp kurių yra ir daugiau ukrainiečių. Parengė vaikišką knygelę apie Bibliją su savo piešiniais. Tad ir pasiūlėme jai išvyką po Žemaitijos nacionalinio parko įsimintinas vietas, kur ir gamta dar nedaug pakeista, ir kultūrinė aplinka turtinga bei įtraukianti.

Pradėjome nuo Žemaičių Kalvarijos kalnelių, juosiamų Varduvos ir jos intakų, kur gamtiniai objektai nejučiomis susilieja su vietos dvasine energetika ir kur gimsta tokie poetai kaip Vytautas Mačernis.

Barstyčiuose be abejo dėmesį patraukė Puokės akmuo ir …velnias su laume ir sena ragana, kuriuos 2021 m. pavasarį miestelyje pastatė kraštiečiai menininkai Antanas Jankauskas, Augustinas Kluoda ir Linas Nikartas. Kaip svarbiausius vietos mitologinių istorijų herojus.

Toliau gėrėjomės nuošalyje nuo pagrindinių kelių stūksančiu Mikytų alkakalniu, apsuptu rudeninio miško ir proskynų į tolimas apylinkes bei arti plytinčias pelkes.

Sustojome prie Litvakų atminimo sodo, kuris byloja apie kitą sunkiai suvokiamą, bet, deja, Lietuvoje daugelyje vietų vykdytą žydų tautybės žmonių genocidą, vadinamą holokaustu. Ačiū amžinatilsiui Jakovui Bunkai ir jo sūnui Eugenijui Bunkai už iniciatyvą, pastangas ir darbą, kad šis Litvakų atminimo sodas atsirastų.

Kai buvome jau Platelių prieigose, iš debesų išlindo saulė, ir nuo apžvalgos aikštelės visu gražumu atsivėrė ežero panorama.

Kaip įprasta, papietavome namais dvelkiančioje „Plate lyn“ kavinėje. Prieš grįžtant į Klaipėdą, dar apsilankėme Žemaitijos nacionalinio parko lankytojų centre, kurio ekspozicijas aprodė gidė Aušra Brazdeikytė, o Audronė Jokubauskaitė sukvietė bendrai nuotraukai.

Išvykstame su dar vienu rudenišku Platelių ežero vaizdu akyse ir kas labiausiai apstulbino, lydimi išskirtinių Platelių bažnyčios varpų dūžių. To neplanavome, bet taip tą lapkričio 3 d. pavakarį nutiko, ir buvo gera ir jautru.

Jau visai temstant apsilankėme Babrungėnų vandens malūne įkurtoje galerijoje, kurios šeimininkas Leonardas Černiauskas aprodė savo darbus, seniau nutapytus ir naujausius, kurių čia tiek sukaupta, kad užtektų kelioms galerijoms. Palinkėjome jam sėkmės platinant kūrybą, o atsisveikinant Michailina pasakė, kad svajotų apie tokį kelią, kokį jis pasirinkęs. Į ką dailininkas atsakė, kad jei tikrai norės, tai ir taps dailininke.