Senovėje skalbimui buvo naudojama trintuvė, kočėlas ir kultuvė. Trintuvė – medinė dantyta lenta skirta velėti audeklams. Kočėlo pagalba skalbė skalbinius, išdžiovintus lygino. Kultuvė – medinė lentelė su kotu žlugtui daužyti skalbiant ant specialaus ilgo suolelio (priskulto).
Muilas anais laikais buvo brangokas, todėl kaimo moterys skalbdavo šarmu, kurį darydavo iš medžio pelenų. Pelenus susemdavo, persijodavo rėčiu, kad neliktų anglių. Persijotus apipildavo karštu vandeniu ir laikydavo dieną – dvi, kol pelenai nusės ir vanduo pasidarys skaidrus, slidus. Ar šarmas ne per stiprus, šeimininkė patikrindavo liežuvio galu: jei liežuvį kanda, tai per stiprus ir reikia atskiesti vandeniu. Skalbinius iš vakaro sumerkdavo į šarmą. Kitą dieną imdavo skalbti: ištrindavo skalbinius medine trintuve, sudėdavo į katilą ir virindavo tame pačiame šarme. Išvirintus skalbinius sudėdavo į medinius kibirus ir nešdavo prie vandens. Ten skalbinius velėdavo ir skalaudavo. Paskalauja (paplūduruoj) ir vėl plaka, kol pasidarydavo visiškai balti. ,,Ritini, ritini, nugręži negerus vandenis, nuneši išplūduri, tada kuli, kuli“. Skalbdavo dažniausiai dvi skalbėjos, jos stengdavosi sutarti ir kulti pagal tam tikrą taktą: ,,Kai sutardavo kult, tai gražiai skambėdavo“, ,,Garsas gražus išein, kaip muzika“. Jei skalbėjos nemokėdavo kulti ir nesutardavo, jas vadindavo baltarankėmis.
Naudota literatūra: knyga ,,Plateliai“, Ritos Mažeikienės pasakojimas, Jolitos Ralytės surinkta medžiaga, 403 psl.
Visuomenės informavimo specialistė
Dalia Jakštienė
