2019-ieji – Žemaitijos metai.
Daugelis pateikėjų sakė, kad duoną kepdavo plikytą, t. y. miltus užpildavo šiltu vandeniu, tešlą dažnai plakdavo ir kepdavo po 1-2 parų. Tokia duona būdavo saldi, minkštesnė. Šaunamą į krosnį duoną peržegnodavo. Ją kepdavo kas dvi savaitės. „Duoną kepdavo grynų rugių ir labai gerbė.“ Duonkubilį vadino įvairiai: loviu, duonkubiliu, kubilu, duonminkiu.
Iš pieno mušė sviestą, suko kastinį, slėgė sūrius. Sūriams dažniausiai imdavo per pusę saldaus ir rūgštaus pieno. Sūrius spausdavo sląstuose. Paskui pasūdydavo ir džiovindavo ant aukšto pintinėse (krežiuose), kurias pindavo iš medžio šaknų ar lazdynų (lazdinių) plėšų. Sudžiūvusius sūrius laikydavo pintinėse arba kišdavo į grūdus, mat grūduose nepelija.
Kai kur darę ir saldaus pieno sūrius: papjovę kiaulę išimdavo prieskrandį (sūragrobį), į jį supildavę saldaus pieno, užrišdavę ir įdėdavę į medinę dėžutę su skylutėmis skysčiams ištekėti. Dėžutėje sūrį prislėgdavę ir padėdavę ant aukšto mėnesiui kitam.
Žiemai, ypač ten, kur didesnė šeimyna, ruošė sampilinį pieną: rūgusį pieną sušildydavo (sukildydavo) ir supildavo į medinį kubilą (rauginę). Kad pienas neperrūgtų, ypač kruopščiai išplaudavo kubilus: ištvilkydavo užplikę aviečių, kiečių: į supiltą pieną įleisdavo 3-5 žalius kiaušinius, mat jie sugeria rūgštį (pavasarį, kai kiaušinius išgriebdavo, tie būdavę be lukštų). Žiemą tokį pieną skiesdavo saldžiu pienu ir valgė. Sampilinį pieną išlaikydavo net iki pavasario.
Iš mėsos kimšo dešras, skilandžius. Mėsą susmulkindavo kirviu ir sukimšdavo per gerai išplikytą, išplautą karvės ragą į išvalytas žarnas. Tada išrūkydavo.
Žuvį dažniausiai valgė virtą, kai kas kepdavo ar rūkydavo: pagaudavo karosų, seliavų, vėgėlių, lydekų, vėžių.
Alaus šiame krašte žmonės nežinojo, nors kai kurios pateikėjos sakė, kad girą, jei į ją deda apynių, vadina alumi („jei apynių deda, tai jau alus, o be apynių – gira“). Girą darė iš burokėlių, duonos, džiovintų obuolių; kad rūgtų dėjo mielių. Gira būdavo šventėms ir talkoms, nors gerdavo ir kasdien.
Iš klevų ir beržų leisdavo sulą. Vienuose namuose ją gerdavo tik šviežią, kitur raugino, ant viršaus užpylę avižų, ir gerdavo, kai įrūgsta.
Kai kas kartais padarydavo obuolių vyno.
Žiemai raugdavo kopūstus, agurkus, burokus. Į kopūstus dėdavo obuolių, spanguolių, morkų, į agurkus – krapų, vyšnių lapų, o kad neperrūgtų – ąžuolo ar aviečių lapų. Burokėlius raugdavo nevirtus: užpildavo pasūdytu vandeniu ir padėdavo kamaroje.
Grybus valgydavo sezono metu, slėgdavo ir žiemai. Taip pat juos džiovindavo.
Žiemai virė įvairias uogas: vyšnias, avietes, serbentus, mėlynes, bruknes, spanguoles, taip pat morkų, arbūzų, obuolių košes. Kai kurios šeimininkės (mėlynes, bruknes) virdavo be cukraus, kitas uogienes saldė cukrinių runkelių sirupu ar cukrumi.
Įvairiai saugojo obuolius: vieni laikė kaupuose (kapčiuose), uždengę eglišakiais (šiaudais nedengdavo, nes apkarsta), kiti paberdavo ir apipildavo spaliais. Kad obuoliai nesušaltų, sunešdavo juos į rūsį arba laikė tam skirtoje patalpoje.
Pusryčiams valgydavo košes su taukais: bulvių, miežių, pusmarškonę. Pietums virdavo sriubą, dažnai ir mėsos. Mėsos valgydavo 3-4 kartus per savaitę. Mėsiškai nevalgydavo trečiadieniais, penktadieniais, o kai kuriose šeimose dar ir šeštadieniais. Vakarienei taip pat valgė sriubą, dažniausiai pienišką kukulienę (kunkulynę), kruopų košę. Žiemą žmonės valgė rečiau, darbymečiu dažniau ir sočiau. Gandrams parskridus, kai vyrai pradeda eiti į dirvą, pradėdavo valgyti pavakarius. Pavakariams išgerdavo pieno su duona, valgė sviesto, kastinio, varškės, sūrio.
Prieš valgį kalbėdavo maldą, dažniausiai motina.
Pasninkaudami virė sriubas, kaip paprastai, tik be mėsos, o pildavo aliejaus. Iš virdavo bulvių, kurias valgė su spirgine, virtais raugintais kopūstais ar sriubalyne. Spirginei pakepintas kanapes sugrūsdavo su svogūnais ir miltais; sriubalynei pakepindavo silkės galvą, sutrindavo su svogūnu ir bulvėmis, įpildami kiek acto, vandens. Kanapių pienas – taip pat pasninko valgis.
Šventėms pagamindavo kokį ypatingesnį patiekalą. Kalėdoms, Velykoms, kai kuriose šeimose ir Sekminėms, iškepdavo baltą pyragą. Sekminėms išvirdavo kiekvienam po 7 virtinius su varške, Devintinėms – po devynis. Kūčioms virdavo kviečių, spanguolių kisieliaus. Kviečius valgė su aguonų pienu.
Daugelis pateikėjų prisimena talkas. Talkos būdavo lyg šventė – visi iš ryto skubėdavo kuo anksčiau pradėti darbus, kad anksčiau baigtų ir galėtų pasilinksminti. Valgydavo per talkas, ką turėdami geresnio: iškepdavo pyrago, išvirdavo mėsos, padarydavo giros.
Ūkininkų būdavo visokių, bet dažniausiai ir ūkininkai, ir samdiniai valgė kartu. Vieni ūkininkai mėsos duodavo 3 kartus per savaitę, kiti – du, vieni daugiau, kiti mažiau, o buvo ir tokių, kad „mėsos valgyk, kiek nori: nori šmotą, nori du“. Jei ūkininkai buvo blogi, tai samdinių negaudavo.
Pasakojo:
Vardas ir pavardė Gimimo metai Gyvenamoji vieta
Dangirutė Giedraitytė, knyga „Plateliai“, Vilnius, 1999, psl. 407-410.
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Biudžetinė įstaiga. Didžioji g.10, Plateliai, LT-90420 Plungės raj.
+370 448 49231
+370 448 49337
znp@zemaitijosnp.lt
Zemaitija National Park Directorate
Didžioji str. 10, Plateliai, LT-90420, Plungės dstr., Lithuania
Įmonės kodas: 191440964
PVM mokėtojo kodas: LT914409610, duomenys kaupiami juridinių asmenų registre.
Steigėjas - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Puslapio sukūrimas dalinai finansuotas Europos Sąjungos 2014-2020m. Interreg V-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis.
