Klampios, liūliuojančios, su paslaptingais ežerokšniais, akivarais ir liūnais žemės. Vadiname jas pelkėmis, šlapynėmis, raistais, tyrais, tyreliais, paliomis, plovomis, lieknomis, balomis ir daugybe kitų vardų. Unikalios savo vaidmeniu Žemėje, tačiau dėl žmogaus troškimų jas pritaikyti savo reikmėms, pasmerktos prapulčiai.
Moksliniai tyrimai byloja, kad nuo 1900 m. prarasti 64 % pasaulio šlapžemių (www.ramsar.org). Stebint drastiškus jų naikinimo tempus, 1971 m. vasario 2 d. Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta Ramsaro konvencija – tarptautinė sutartis, kuria įsipareigojama vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu saugoti ir atsakingai naudoti ypatingos svarbos pasaulio šlapžemes. Joms priskiriamos labai įvairios vietovės. Tai įvairių tipų pelkės, šlapios pievos, ežerynai, upės ir jų deltos, lagūnos, estuarijos, mangrovės, koraliniai rifai, dirbtiniai vandens telkiniai ir t.t. Ramsaro konvenciją yra pasirašę 170 šalių, jų tarpe ir Lietuva, tai padariusi 1993 m. Į Ramsaro tarptautinės svarbos šlapžemių sąrašą yra įtrauktos 2337 vietovės, užimančios bendrą daugiau nei 2,5 mln. km² plotą. (Jį gautume sudėję apie 40 Lietuvos plotų). Šiame sąraše yra ir 7 Lietuvos šlapžemės, kurių bendras plotas daugiau nei 65 tūkst. ha (1 % šalies ploto).
Žemaitijos nacionaliniame parke tarptautinės svarbos (,,Ramsarinių“) šlapžemių nėra, bet ir be šio statuso esančios – ne mažiau svarbios savo atliekamomis specifinėmis funkcijomis. Šį kart pasidairykime po pelkes. Iš 27-ių nacionaliniame parke esančių draustinių, 5 yra telmologiniai – skirti tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams saugoti. Tai Siberijos, Užpelkių, Pakastuvos, Ertenio, Paparčių telmologiniai draustiniai, kurie užima 436 ha (2 %) nacionalinio parko teritorijos. Pelkių rasime ne vien telmologiniuose draustiniuose. Nuo vos kelių arų iki keliasdešimties hektarų dydžio pelkės išsibarstę po visą nacionalinio parko teritoriją. Tačiau nemaža dalis vertingiausių pelkinių buveinių susitelkę Platelių, Beržoro, Ilgio, Burgio ežerų apyežeriuose. Didžiausios, užimančios daugiau nei 50 ha, pelkės plyti Paburgės kraštovaizdžio, Juodupio botaniniame draustiniuose, Plokštinės, Rukundžių gamtiniuose rezervatuose. 2013-2014 m. šalyje atliktos europinės svarbos buveinių inventorizacijos metu, Žemaitijos nacionaliniame parke identifikuotos 7 skirtingų tipų pelkinės buveinės, kurių užimamas plotas sudaro kiek daugiau nei 1,5 % nacionalinio parko teritorijos. Dominuoja tarpinių pelkių ir liūnų bei šarmingų žemapelkių buveinės.
Kodėl pelkėmis turime rūpintis, o nebūti vien stebėtojais? Nacionalinio parko pelkėse išlikusios botaniniu požiūriu vertingiausios rūšys ir bendrijos. Net 50 % saugomų augalų rūšių, aptinkamų nacionaliniame parke, auga pelkėse. Būtent šiose buveinėse randama didžiausia gegužraibinių augalų rūšių įvairovė. Dalis saugomų gyvūnų rūšių irgi aptinkamos tik pelkėse. O kiek dar apyrečių ar įprastų, bet tik pelkių bendrijoms būdingų kitų rūšių! Be biologinės įvairovės palaikymo funkcijos, pelkės veikia klimatą, valo ir reguliuoja vandenis, jų mažaisiais gamtos turtais naudojasi aplinkiniai gyventojai. Dabartiniu metu akcentuojama būtinybė išsaugoti pelkes ir dėl dar vienos ypač svarbios jų savybės: gebėjimo kaupti pasisavintą iš atmosferos anglies dvideginį durpių pavidalu, t.y, ,,užrakinti“ anglį savyje ir taip prisidėti prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo atmosferoje.
Deja, dauguma nacionalinio parko pelkių XX a. mažiau ar daugiau buvo sausintos. Išbalansuotas vandens lygis pelkinėse vietovėse, kitos dėl žmogaus ūkinės veiklos susiklosčiusios aplinkybės lėmė tai, jog daugelio pelkių būklė palaipsniui tik blogėja. Nesugebėdamos pasipriešinti nendrių, krūmų ir medžių invazijai, pelkės palaipsniui praranda joms būdingą rūšių įvairovę, skurdėja. Gležni žoliniai augalai nepajėgūs nurungti dvimetrinių nendrių ar dar aukštesnių ir tvirtesnių sumedėjusių augalų.
Suprasdama, kad be žmogaus pagalbos užželiančios pelkės pasmerktos sunykimui, Žemaitijos nacionalinio parko direkcija dar prieš gerą dešimtmetį pradėjo gamtotvarkinius darbus (sumedėjusios augmenijos šalinimą, šienavimą) vertingiausiose pelkinėse buveinėse. Viena pirmųjų buvo 4 ha Velėnijos šarminga žemapelkė, kurioje, dėl įsivyraujančių krūmų, medžių, skurdo saugoma augalų rūšis raktažolė pelenėlė. Po nuolatinių pelkės priežiūros darbų pelenėlė atsigavo ir gausiai auga jau daugiau nei pusėje pelkės ploto. Rezultatai džiugina. Vėliau sekė kitų pelkių – Plokštinės, Siberijos, Gaudupio gelbėjimas. Paskutinė naujai sutvarkyta – Piktežerio pelkė. Metai iš metų tvarkomų pelkių plotas vis didėja. Ir šiuo metu jau sukaupta 70 ha pelkių, reikalaujančių reguliarios priežiūros. Turint galvoje, kad šienavimo, biomasės išnešimo iš pelkių darbai atliekami tik rankiniu būdu, nacionalinio parko direkcijai tai nemenkas iššūkis. Tiek rasti reikiamų finansinių resursų, tiek norinčių pelkėse darbuotis.
Žmogaus rankos prisilietimo eilėje laukia dar ne mažiau kaip 100 ha pelkių – Briedinės, Beržoro, Sidabrinės, Liepto, Pakryžinės, Pailgio, Paburgės, Juodupio ir kitos. Jose dar gyvuojančių retų rūšių išlikimo tikimybė metai iš metų tirpsta. Ar spėsime laiku ištiesti pagalbos ranka – nežinia.
Daugiau informacijos apie pelkes rasite: http://wetlife2.gpf.lt/wp-content/uploads/2014/10/Pelkes_18.11.13-.pdf
Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos
Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė
G. Sidabrienė
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Biudžetinė įstaiga. Didžioji g.10, Plateliai, LT-90420 Plungės raj.
+370 448 49231
+370 448 49337
znp@zemaitijosnp.lt
Zemaitija National Park Directorate
Didžioji str. 10, Plateliai, LT-90420, Plungės dstr., Lithuania
Įmonės kodas: 191440964
PVM mokėtojo kodas: LT914409610, duomenys kaupiami juridinių asmenų registre.
Steigėjas - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Puslapio sukūrimas dalinai finansuotas Europos Sąjungos 2014-2020m. Interreg V-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis.
