Paroda „Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje”

Krepšiniu Lietuvoje susidomėta apie 1920 m., o jau XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos krepšininkai įsiveržė į Europos krepšinio elitą. Po Lietuvos krepšininkų pergalių Europos čempionatuose 1937 ir 1939 m., krepšinis nepaprastai išpopuliarėjo: visuose miestuose ir miesteliuose į krepšinio aikšteles suplūdo tūkstančiai vaikų ir paauglių, komandos kūrėsi ne tik gimnazijose, bet ir įmonėse. Krepšinis tapo tautą vienijančiu žaidimu.

Po Sovietų Sąjungos ir Vokietijos suokalbio Lietuvos valstybė buvo ištrinta iš politinio pasaulio žemėlapio. Dalis Lietuvą garsinusių krepšininkų, pvz., Zenonas Puzinauskas, Leonas Baltrūnas, pasitraukė į Vakarus, kiti, pvz., Stasys Šačkus ir Vytautas Leščinskas, buvo represuoti sovietų.

Sovietų lageriuose atsidūrė ir nemažas būrys kitų krepšinį pamilusių, gerai jį suprantančių ir mokančių žaisti jaunuolių – į lagerius 1940–1941 ir 1945–1953 m. buvo išvežta apie 150 tūkst. žmonių. Dar apie 132 tūkst. Lietuvos gyventojų buvo ištremta. Maisto stygiaus, nuolatinių nepriteklių ir ligų kamuojamiems, sunkų fizinį darbą dirbantiems politiniams kaliniams bei tremtiniams kiekviena diena virto žūtbūtine kova už išlikimą.

Ten, kur kiekvienas buvo priverstas kovoti už save, reikėjo surasti tai, kas vienytų ir keltų pasididžiavimą. Tokiu vienijančiu veiksniu tapo krepšinis.
Jau apie 1951–1952 m. tai viename, tai kitame lageryje ir tremties vietose ėmė kurtis krepšinio komandos. Jų pradžia buvo nelengva.

Žaidėjams tekdavo įsirengti aikštelę, pasigaminti krepšinio lentų ir stovų, įsigyti ar patiems pasisiūti kamuolį, aprangos. Ne visada ir lagerio valdžia palankiai žiūrėjo į šias iniciatyvas.

Tik po J. Stalino mirties, ypač XX a. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje, niekas nebevaržė komandų kūrimosi. Visur, kur tik gamtinės sąlygos leido žaisti krepšinį – Komijoje, Mordovijoje, Kazachstane, Omske, Irkutsko srityje, kūrėsi krepšinio komandos, pavadintos skambiais ir kiekvieno lietuvio širdžiai brangiais „Geležinio vilko“, „Tauro“, „Gabijos“, „Pilėnų“, „Žalgirio“ ir kitais vardais.

Žaidė lietuviai ir mišriose komandose, dažnai patys jas ir treniruodavo.

Šiandien, žvelgiant į to laiko nuotraukas, belieka žavėtis lietuvių politinių kalinių ir tremtinių ryžtu, užsidegimu.

Sekinami sunkaus darbo, menko maisto davinio ir kitų nepriteklių, jie nepalūžo, sugebėjo pakilti aukščiau niūrios kasdienybės, pajėgė suburti komandas ir sirgalių minias, mokėjo suteikti krepšinio džiaugsmo sau ir kitiems – tikro krepšinio džiaugsmo.

Parodos skelbimas